ŽODIS

Žodžio galybėje sutelpa pievos,

lankos ir miškas, upės ir saulė.

Netelpa žody mūsų vienatvė,

netelpa žody tautos išmirę,

žody nežydi neatpirktos dienos.

 

... Dyla kalnynai, šventovės sugriūva,

upės išsenka, žolės sudžiūva.

Žodis keliauja, gerti ištroškęs.

Dykumą, dykumą kam augini?

 

Debesys, lėkit, lietų atneškit,

griaudėk, perkūnija, žaibe, žaibuok!

Keliasi žodis, žydi žolynai,

 auga kalnai...

 

Ranką parėmęs vienišas Dievas

žiūri į žemę. Kas tas žmogus?

Atsako jokio. Nepadeda Dievui

niekas, o niekas. Tyli dangus.

                                  Šventoji, 1987 m.

 

EILĖRAŠTIS  SAU  PAČIAI

Ant akmens atsisėdusi Julija verkia,

 vakarėja, manęs vis nėra.

Tuščias kiemas, neskaldytos malkos,

 mykia karvės ganykloje,

šaukia volungė grįžti - greit lis.

 

Aš toli. Aš už kalno, už miško –

vis saulelę palydžiu namo.

Vis kalbinu dobilą vesti ramunę –

bus vestuvės, prasitęs šiltos dienos.

Taip gražiai nužydėjo rugiai.

 

Ant akmens atsisėdusi Julija verkia,

lyja lietūs - manęs vis nėra.

Dykas stalas, vakarienė ataušus,

 šaltas patalas. Aš negera.

Aš toli, aš už vakaro pilko, už upių,

neregėtoj stebuklų šaly

mokaus rašto, senoviško, keisto,

 kasinėju šventyklą, ieškau lobių. Randu.

 Aš išėjus į dykumą paklajosiu, sugrįšiu,

dar parnešiu smiltelių karštų.

Pakentėki, palauki. Bus šventė,

ant akmens kai sėdėsim kartu.

 

PRAŠYMAI

                                         / Vytautui /

Parneški ajerų ir kadugio šakelių,

aš šiandien kepsiu duoną.

Užminkysiu iš tavo vasaros darbų

ant kalno,

iš mano nuovargio, kai gubos -

tolyn, tolyn...

Iš mūs važiavimo saulėlydžio ramybėj

į amžinai belaukiančius namus.

 

Plazdėjimą margos skarelės dar pridėsiu,

pridėsiu lietų, vėją ir audras.

Raudono dobilo stiprybę užmaišysiu

kartu su mėtom ir kitais žolynais.

 Tiktai parneški ajerų ir kadugio šakelių,

 tiktai parneški debesų greitumą,

 žaibų galybę - žemei sugrąžink.

                                                                     

TUNDROS APEIGINIS

Tundros Motina

sėdi ant kupsto ir verkia,

nors mirę verkti negali.

 Muša būgną šamanas

 ir šoka,

nors mirę - šokti negali...

Evenkai susirenka, žiūri ir tyli.

Tylėkit, vaikeliai. Tylėti - gerai.

Naktis, o naktis.

 Tik sniego laukai –

be pėdsakų elnio,

be rogių vėžių.

Jau viską užpustė pūga.

Ir pustys,

nes miręs šamanas

negali prišaukti Dienos Atėjimo.

 Bet ua-o-ua –

evenkai, iš naujo išmokę,

sustoja ratu apie laužą

 ir šoka sustingusiom kojom

ritualinį šokį.

Miręs šamanas ir mirusi Motina

virš tundros pakilę,

savo atmintį - Baltąją Dieną –

verkdami apkabina.

 

DAINA UGNIAŽIEDEI GĖLEI

Tavo meilę kaip gėlę

 aš laukuos pasodinsiu,

tepalaistys ją lietūs,

 te ją saulė apšvies.

Kas pavasaris - žiedas,

kas žiema - atminimas.

Tu ieškosi, nerasi,

savo meilės nerasi.

 Tavo meilė žydės

be tavęs - laukuose.

Neliūdėk neliūdėki,

tavo meilė - bevardė

lyg malda beduino,

lyg perkūnijos aidas,

 kai nelyja, nelyja,

 ir žaibai nežaibuoja

ten toli laukuose...

Neliūdėk, neliūdėki,

aš tave pasodinsiu

saulėčiausioje pievoj

 ten toli laukuose.

 

Neliūdėk, neliūdėki,

 aš tave pasodinsiu,

 kad per amžius žydėtum

 Ugniažiede gėle.