Iš kur tokia didi,

Šviesi galybė?

Kokia gelmė

Ir aukštuma minties!..

Per pievą žydinčią

Vingiuoja brydė,

Kalnų svaigumas

Amžinai spindės!

 

Į begalybę

Begalybė veržias,

Būties aukštųjų

Slenksčių nebėra.

Gyvybės želmenėlių

Šventas kelias,

Palaimintas

Aukščiausiojo ranka.

 

Gerų akių šviesa

Virš žemės tvyro,

Dosni naujom aušrom

Ir paslaptim.

Beribiai žodžiai

Iš tylos išniro,

Apdovanodami

Nauja būtim.

 

PO AUDROS 

    

Auksina saulutė

 Upės bangą,

Sklando paukščiu

Giesmės erdvėje.

 Skambesį, pavasarinį,

Brangų,

Saugosime

Laiko gelmėje.

 

Dega laužas.

Audrai pasibaigus

 Šildome

Sužvarbusius žodžius.

Dūmai šoka,

Šoka vėjai svaigūs,

Kol sulytas

Džiugesys išdžius.

 

TARTUM ŽODŽIAIS

Išversti

Debesų kailiniai

Spindi

Balto sidabro paklotais.

Neseniai,

Dar visai neseniai

Kelias virto

Takeliais miglotais.

 

Išdavikišką

Veidą tamsos

Juodos kaukės

Koketiškai dengia.

Ir kodėlgi

Taip bijom tiesos?

Būt savim be savęs

 Pasirengę?..

 

Kiek į ašarą

Telpa širdies?

Kuo šaltasis

Atlantas prabyla?

Kiek dar kartų

Skaudžios patirties

Gilią žaizdą

Paslėpsim į tylą?

 

Svaigus aukštis

Į žemę žiūrės...

Vandenynais, kalnais

Tartum žodžiais

Žemė nerimą

Savo sakmės

Seka tiems,

Kurie klausosi godžiai.