Irena Viršilienė

MANO KAIMUI
Laikas sukas ratu, mintimis vis grįžtu,
Ten, kur protėvių žemė gimtoji.
Plėšo širdį jausmai – kam reikėjo išeit?
Ilgesys... O takai, jau – užžėlę ...
Ten prabėgo linksma, basakojė greita,
Negrįžtanti mano vaikystė.
Gandrai suko lizdus ir perėjo vaikus –
Jų pavasariais laukiau sugrįžtant...
Bet dabar, čia, nyku, nebeliko gandrų.
Kur, ne kur, tik krūmokšnių vainikai.
Čia gyveno tėvai ir seneliai ilgai.
Pėdos jų atminty žemės liko.
Tu, juk viską meni, tik kalbėt negali,
Daug kartų, čia, gyvenimus kūrė...
Sugrįžtu ir mąstau. Mylėjau ir netekau.
Per vėlai vėl pradėti nuo nulio.
To kas buvo – nebus. Laikas plėšė metus.
Tuščios viltys ir laikas žiaurus.
Daug jau ilsis kapuos. Nebegrįš niekados...
Tiktai mintys nuklydusios braidžios...
  
---------------
Lietuva – tyliai, tyliai kartoja
Pakelėm mėlynžiedžiai linai.
Lietuva, Lietuva atkartoja,
Tartum jūra išplaukę javai.
Ir taip širdį užlieja švelnumas,
To nuslėpti aš negaliu
Ir šaukiu iš visos krūtinės,
Savo gimtąją šalį – myliu...
Ar girdi mane, brangioji,
Kai aš vardą Tavo tariu,
Saują žemės glaudžiu prie krūtinės,
Ir gimtąją, sava vadinu?
Kaip jaunikis, gražiai apkabinęs,
Teka Nemunas, teka ramus.
Laukia Baltija jo gintarinė,
Skalaujanti Tavo krantus.
Tu graži, kai už lango vasaris.
Tu graži, kai gegužė žieduos...
Lietuva, brangi Tėviškėlė.
Negaliu nemylėti aš jos...
------------
BYRA LAIKAS
į vakaro tylą,
Tartum smėlis, slysta metai,
ir mintis neprašyta prabyla,
kiek dar suksis gyvenimo ratai?
Baltos žiemos, vasarų grožis
ir spalvom išdabinti rudenys.
O, žavingas mūsų pavasaris
Jis nelauks, nesustos, nesugundysi...
Byra laikas į vakaro tylą.
Krauna sunkią naštą rudenys.
Ta mintis, vis nedyla, prabyla,
ar nebus rytojus budelis?
Neramu širdyje ir gaila,
juk nuveikt ne viską spėjai.
Nenumaldomai jėgos senka.
Bėga laikas lyg gintų jį vėjai...
Bet džiugu, kad gyventa ne veltui.
Liks brangiausias metų kraitis:
mūsų vaikai, anūkai, vaikaičiai
pėdomis pramintomis braidžios.
Byra laikas į vakaro tylą...
Širdyje neramu, bet šilta.
Kas smiltelėmis bus užpilta
atminimas - neliks našlaitis...
  
------------
DAINA VENTAI

Vėl metai dar vieni, kaip tie žirgai eikli
praskriejo viesulu ir nieko
pakeisti negali, juokiesi ar verki,
kas pasakys, kiek mums dar liko...

Bėga laikas pakrantėm Ventos
niekad jis nepalauks nesustos,
neseniai skleidės vyšnių žiedai,
šiandien, kvepia duona prinokę rugiai.

Kažko vėl netenki, su nerimu širdy
į veidrodį žvelgi ką laikas
paliko tau veide, o, galbūt plaukuose
ir supranti, jau nebe vaikas...

Bėgai, tu, mokyklon visai neseniai.
Šiandien, suole sėdi jau tavo vaikai.
Liko tiktai upė graži, kaip tada.
Miestas mūs – gimtoji, gražioji Venta.

Venta – dainom skambėk ir šypsenom žydėk,
sutiki su džiaugsmu kiekvieną šventę,
ar vaikas dar esi, ar jau plaukai žili
matai ir supranti, kaip miestas keitės.

Bėga laikas pakrantėm Ventos
niekad jis nepalauks nesustos,
neseniai skleidės vyšnių žiedai,
šiandien, kvepia duona prinokę rugiai.

-----------------
TU TOLI...
Slenka laikas lėtai,
Jau, atrodo, visa amžimybė.
Atsisveikinai ir išvykai.
Šitas tolis, lyg begalybė.
Noriu būti šalia,
Jausti rankų švelnumą,
Skęst akių gelmėje
Ir pamiršti drovumą...
Apkabinsiu tave mintimis,
Savo ilgesiu švelniai priglusiu,
Suspurdės išsiilgus širdis,
Gal ir tavo artumą pajusiu?
Liūdesys tik širdin...
Neapgausiu savęs, neapgausiu.
Rankos svyra žemyn...
Tuštumos prie savęs- nepriglausiu...
Tu toli.
Slenka laikas lėtai.
Tos bejausmės, kankinančios naktys...
Tu mane ramini- neilgai.
Nėr gyvenime mūsų pilnatvės...
Laiko pirštai grubūs, šalti
Mums be gailesčio bruka vienatvę.
Neištark- „svetimi“,
Aš nenoriu tavęs prarasti.
--------------
  MŪSŲ KELIAS
 

Gyvenimas- tai ilgas mūsų kelias.
Kaip jį preit? Taisyklių čia nėra.
Suradę savo antrąją puselę,
Keliaujame gyvenimu greta.

 

Mes klystame, supykstame, atleidžiame.
Gyvenimas- tai ne viena diena.
Meluojame, nekenčiame, įžeidžame.
Gyvenimas- tai ne viena spalva.

Susijaukia galvoje geros mintys.
Kada sugrįš ramybė prarasta?
Tikėjimo lašelį, kuris likęs,
Tarytum lobį saugom savyje.

Tik, nesakykim- meilės nebelikę,
Kad ją išbarstėme pakelėje.
Nudžiūvus gėlei, žiedlapiai nukrinta,
O meilė pasilieka širdyje.

Giliam, giliam širdies kamputy,
Ji laukianti, prigęsusi, tyli.
Patirti tenka visko po truputį,
Todėl ji atsargi, nepatikli.

Gyvenimas- visiems dalija:
Nusivilimo, meilės ir kančių.
Jis pats išgydo mus ir nuramina.

Ir leidžia vėl pradėti iš pradžių. 
---------------------------
GYVENIMAS
Gyvenimas,
Tai ilgas mūsų kelias.
Kaip jį nueit? Taisyklių čia nėra.
Suradę savo antrąją puselę,
Keliaujame gyvenimu greta.
Mes klystame, supykstame, atleidžiame.
Gyvenimas, tai ne viena diena.
Meluojame, nekenčiame, įžeidžiame.
Gyvenimas, tai ne viena spalva. 
Susijaukia galvoje geros mintys.
Kada sugrįš ramybė prarasta?
Tikėjimo lašelį, kuris likęs, 
Tarytum lobį saugom savyje.
Tik, nesakykim meilės nebelikę,
Kad ją išbarstėme pakelėje.
Nudžiūvus gėlei žiedlapiai nukrinta,
O meilė pasilieka širdyje.
Giliam, giliam širdies kamputy
Ji laukianti, prigesusi, tyli.
Patirti tenka visko po truputį,
Todėl ji atsargi, nepatikli.
Gyvenimas – visiems dalija
Nusivylimo, meilės ir kančių.
Jis pats išgydo mus ir nuramina,
Ir leidžia vėl pradėti iš pradžių.
________
SAVA
Saldų vasaros vyną geriu.
Nuo žiedų svaigsta, sukas galva.
Aš brendu rasotu taku.
Apsisiautusi ryto skara,
Kojas vilgo rytinė rasa.

Kam tie batai! Nereikia man jų...
Pamažu, pamažu raudona,
Rieda saulė viršūnėm beržų.
Sava žemė, pieva sava,
Net ir saulė, ošimas beržų.

Aš joje įaugus visa
Ir be jos gyvent negaliu.
Nesurasiu niekur žiedų,
Nuo kurių, taip svaigtų galva.
Kad ir kiek daug žemėj šalių,

Visada būsiu ten svetima.
Saldų vasaros vyną geriu.
Nuo žiedų svaigsta, sukas galva...

Aš laiminga, kad ją turiu,
Ir jaučiuosi čia - SAVA.
______
MŪSŲ DIENOS
Bėga, skuba pirmyn mūsų dienos:
Čia pavasaris, čia jau ruduo.
Laiko raštai mįsles išrikiavo,
Ar gyvenom vertai ir dėl ko?
Puošia, spalvina žemę rudenys.
Teka spalvos, lyg upė lengvai.
Čia šermukšnio uogų raudonis.
Čia – lyg auksas pageltę klevai.
Kaip sidabro gijom nuklota,
Spindi pievose voro tinklai.
Ką sugaus jie – niekas nežino,
Gal, tik skis pavėjui lengvai.
Apkabins kokią vienišą smilgą,
Tarsi nuotakai šydą uždės,
Taip sutiks ji savo švytėjimą,
Kai šaltuko šerkšnu suspindės...
Tie išdykę rudens vėjai,
Įsisukę į gluosnio kasas -
Kedens ir plaikstys pavėjui,
Kol išpins ir paliks nuogas...
Bėga, skuba pirmyn mūsų dienos:
Čia pavasaris, čia jau ruduo...
Tolsta mūsų dienų švytėjimas.
Paprašyti palaukt? Tiktai ko...
_______

LEMTIS
Aš pakėliau akmenėlį šaltą, mindomą visų.
Jis –tylėjo nesiskundė, kad jam skauda, kad sunku.
Daug kas matė, nepakėlė. Tokia jau akmens dalia.
Gal jam skauda, gal jam šalta? Nepaklausė nieks, deja...
Palaikiau, sušildžiau saujoj. Tyli, žinau nekalbės.
Bet sušildyti jį gali, tas, kas šito panorės.
Mažas tako akmenėlis šildosi mano delne,
O man jį laikyti gera... Gal dalijasi jėga?
Tik stiprus ištverti gali ką jam nulėmė lemtis
Ir akmuo, gulįs ant tako, nieko mums nepasakys.
Aš pakelti jį panorau, ar supras kas nors mane?
Jei parkristume prie tako, ar pakeltų kas, ar ne?

_______
LEISK MAN...
Leiski – gerumu pasidalinsiu,
Tartum lobį širdyje laikau.
Noriu švelniai, švelniai apkabinti,
Dovanoti trupinėlį tau.
Leiski ir džiaugsmu pasidalinsiu.
Jis nedidelis, bet tikras, aš žinau.
Skausmo trupinius kely surinkus,
Pamokas gyvenimo išmokau jau.
Leiski man tave mylėti.
Švelniai, atvirai, džiugiai.
Nesiblaškant, kad nėra man vietos.
Abejonės mylintiems nuodai.
Leiski – bučiniu pasidalinsiu,
Jis sušildys, atgaivins jausmus.
Tuos, kurie trumpam išėjo,
Bet paliko pėdsakus šiltus.
Leiski – būsiu, tau paguoda,
Kai į širdį sėlins tuštuma.
Lai nuslinks į šalį, lyg šešėlis,
Susidūrus su kliūtim rimta.
Meile, gerumu, džiaugsmu apgobsiu,
Negailėsiu žodžių, bučinių...
Jei, tiktai  man leisi, neatstumsi.
Aš – šalia, vieninteliu vardu.
Neprašau, kaip išmaldos – nereikia.
Noriu, kad su meile žvelgtum į mane
Ir, tiktai mylėdamas, man leistum
Būti mylinčia tave – žmona...

Kūrybos archyvo kategorija:

Kūrybos archyvo autorius :

You voted 'Like'.
Kol kas komentarų nėra

Komentuoti