Enrika Runkauskytė

AKMENS  ŠIRDIS

Saulės apšviesta

Ramybės uola

Skendi tyloje.

Išvaizda rūsčia

Gąsdina nakčia:

Guli, tartum žmogaus figūra vandenyje,

Paslaptingos ramybės kupina.

Tartum ašaros gailios

Mergaitės jaunos,

Samanos apjuos

Uolos veidą.

Akmuo amžinasis,

Kiek esi matęs?...

Kiek tu girdėjęs?...

Ak, kad prabiltum,

Daug pasakytum,

Žaliom samanom

Ašaros nebirtų.

Kad ir akmuo tu,

Širdį turi,

O toje širdyje

Daug ką slepi.

Kiek gi nelaimių, akmuo, esi matęs;

Kiek džiaugsmų pro save praleidęs;

Ir vis guli nebyliai,

Kaip jausmus išreikšt nežinai.

Jei išreikšt negali,

Dar nereiškia,

Kad jų neturi.

Saugai juos giliai,

Tyliai ir nuoširdžiai

Liūdesį atiduodi samanai,

O ji virsta ašara išdidžiai.

Kūrybos archyvo kategorija:

Kūrybos archyvo autorius :

Kol kas komentarų nėra

Komentuoti