IŠ EILĖRAŠČIŲ KNYGOS VAIKAMS  „H.K.ANDERSENO PASAKŲ HEROJAI“

RAMUNĖ

Baltai pražydo ramunėlė

Už miesto, užu pilko kelio.

Svajingai supos kitos gėlės

Vasarnamio tyliam daržely...

 

„Aukso širdelė, sidabro drabužėlis“

Šitaip ją gyrė laukų vieversėlis,

Sviesi saulutė tuoj spindulėlį

Ant jos veidelio švelniai padėjo.

 

Vėjas bučiavo gelsvą galvelę,

Tačiau neilgai laisva gyveno,

Ją pastebėję kiemo vaikeliai

Su velėnėle dėjo narvelin...

 

Mielas paukštelis jau ten čireno,

 O jam ištroškus, plyšo širdelė.

Verkė ramunė, pyko be galo,

Ir ją paleido ant dulkino kelio...

 

JUROS KARALAITĖ

Jūros vanduo lyg krištolas,

 Mėlynas lyg rugiagėlės žiedas...

Ten giliai, jūros dugne ne rožės,

O jūros gyventojų miestas.

 

Ten baltosios pilys ir medžiai,

Ten žuvys mažos ir didelės.

Ten paukščių lizdai ir ežeras,

Perlų ir deimantų virtinės.

 

Ten stovi rūmai karaliaus, -

Didingo Jūrų valdovo.

Sienos tų rūmų - koralai,

Gintaro langai, sraigių stogas.

 

Prieš rūmus didelis sodas,

Medžiai tokie tamsiai mėlyni.

Jų žiedai lyg liepsna atrodo,

Lyg degančios žvakės, ne gėlės.

 

Gyveno ten šešios mergaitės, -

Viena nuostabiausia gražuolė.

Vis sekė joms pasakaites

Senelė - rūmų keistuolė.

 

Visoms lig vienos ji žadėjo

Iškelti, išplaukti į viršų,

Stebėti laivų odisėjas, -

Gal būt ten sutiks savo princą.

 

Tačiau tik jauniausia svajojo,

Stovėjo prie atviro lango.

Ir matė - laivai lyg iš rojaus

Vandenį neša ir trankos...

 

Kai penkios į jūrą sugrįžo,

Žemėj gyvent nepanorus,

Jauniausia išplaukti ten ryžos,

Ilgai, o ilgai ji svajojo...

 

Išplaukus ji laivą pamatė, -

Ten princas gražuolis gyvena!

 Nakties žvaigždeles skliaute matė

 Ir giesmės sidabro skardeno.

 

O jūra bangavo ir siautė,

 Į šipulius laivas sudužo!

Undinė gražioji vis jautė,

Kad princas be jos būtų žuvęs.

 

Ir ji sugebėjo išnešti

Tą princą iš laivo skenduolio,

Į saulėtą smėlį nunešti, -

Bučiavo ji lūpas gražuolio!

 

Pamilo ji žemišką princą.

Vėl troško sugrįžti į Žemę,

Ir prašė, kad jos nenuviltų

Raganė, kur jūroj gyvena.

 

Užbūrė ją ragana vėlei

Ir leido pakilti virš jūros.

Skambiausia melodija kėlės,

Undinė giesmes princui kūrė.

 

Skardėjo jos balsas varpeliais,

Mylėjo, bet keistas likimas

Išskyrė, nes princas iš žemės,

Ji jūros dukra - ji undinė.

 

Ir meilei save paaukojus

Pavirto ji jūros puta.

Girdžiu, kaip laivams vakarojant,

Dar atskamba meilės daina!