Apolinaras,  Juodpusis

Buvo rašyta, fotografuota, piešta... – Vilnius,  2016. – 312 p.

Žurnalistas Apolinaras Juodpusis (g. 1934 m.) įvairiu laiku parašytomis apybraižomis, publicistiniais pamąstymai, pasakojimais apie savo kraštiečius - šviesius, darbščius ir plataus pripažinimo bei įvertinimo nusipelniusius žmones, taip pat fotografijomis - tarsi atsigręžia i praeiti ir kartu skatina mąstyti teigiamus pokyčius mūsų šiandieniniame gyvenime. Šiame leidinyje rašiusio ir dar kai kada rašančio, fotografavusio, saviveiklinėje scenoje vaidinusio, piešusio, tapiusio, raižiusio, net lipdžiusio ir taip saviraiškos ieškojusio žmogaus fragmentai.

Ištraukos iš A.Juodpusio knygos „Buvo rašyta, fotografuota, piešta...“

Pėdsakai
(Tarsi pratarmė)

Nesu buvęs dykumoje, bet įsivaizduoju, kaip karavanui nuėjus dykumos vėjas netrukus užneša vilkstinės pėdsakus, bet esu patyręs viduržiemio pūgos šėlsmą, kai tik atsigręžęs atgalios po kelių akimirkų nebematai savo pėdsakų ...
Žmonės gyvenime palieka pėdsakus: vieni įsimintinais laimėjimais kultūroje ir mene, mokslo atradimais ar išradimais, kiti palieka žiaurius pėdsakus kriminalistikos istorijoje ir žmonių gyvenimuose kaip nusikaltėliai.
Gimsta žmogutis, tėvai džiaugiasi - po mūsų paliks prisiminimas apie mus, paliks pėdsakas, 0 šis žmogutis užaugęs taip pat paliks pėdsakus: gal gerais darbais ir poelgiais, gal projektuos ir statys gražius pastatus, sodins miškus, augins javus, kurs meno kūrinius, rašys knygas.
Aš, šių eilučių autorius, kadaise bebaigdamas vidurinę mokyklą naiviai brandinau mintį tapti profesionaliu dailininku, bet ką, žmogau, gali planuoti neturėdamas jokių dailės pradmenų (vaikų ar paauglių dailės mokyklų tada nebuvo), nors didelį norą, pomėgį ir šiokių tokių gabumų jaučiau turįs. Taigi atsitiktinai patekau į tuometinę Akmenės rajono „Pergalės vėliavos“ redakciją, lygiai taip pat neturėdamas jokio supratimo apie darbą laikraštyje. Taigi pradinis darbas redakcijoje irgi buvo be patirties, deja, ir pasimokyti nelabai buvo iš ko - naujų mano bendradarbių nuopelnai žurnalistikoje buvo gan kuklūs. Bet laikas daro savo - jei nori, jeigu stengiesi, po metų kitų, žiūrėk gali įžvelgti šiokius tokius nelengvai nueito kelio pėdsakus, šiuo atveju - žurnalistikoje.

Akmenės rajono „Pergalės vėliavos“ bei „Vienybės“ redakcijose dirbau daugelį metų, plius daugiatiražio laikraščio "Cementininkas" ruošimas ir  redagavimas, ir jei ne ta "išdavystė", kai dėl įvairiausių priežasčių  bei aplinkybių teko dirbti dabarties akimis beprasmišką darbą  partijos Akmenės rajono komitete, žurnalistikoje, ko gero, būčiau nuveikęs gerokai daugiau. Juk visą laiką domėjausi kultūros problemomis, fotografavau, vaidinau mėgėjų teatro scenoje ir, nors buvo siūly-mų dirbti Klaipėdos ir Sakių redakcijose, neišdaviau gimtojo krašto ir potraukio kai ką rašyti, kai ką nufotografuoti. Ačiū patirčiai, kurios gavau abiejose Akmenės redakcijose ir neakivaizdžiai besimokydamas žurnalistikos teorijos ir praktikos Vilniaus universitete, į gyvenimo pabaiga dar spėjau parašyti knygą apie Akmenės tuometinio liaudies , teatro režisierę, Žemaitijos krašto šviesuolę, literatę Stasę Niūniavaitę. Tą dokumentinę apybraižą laikau kaip svarbiausią rašytinį pėdsaką, kuris, tikiu, liks Akmenės krašto kultūros istorijoje. Dar kitos nueito kelio žymos - čia sudėti kai kurie mano rašiniai: apsakymai, apybraižos, kitokio žanro pasakojimai apie kraštiečius, taip pat miniatiūros (kaip sakau, iš natūros) ir fotografijos, piešiniai, viena kita karikatūra ar  humoristinė nuotrauka. Žinoma, čia daug kas netilpo, bet...

Ačiū Akmenės rajono vadovybei, taip pat buvusiems bendradarbiams vienybiečiams - jų dėka ir dėmesiu mano daugelio metų nudirbti  šiokie tokie darbai neliko neįvertinti: kasmetiniame „Vienybės" redakcijos skelbiamų nominacijų "Metų darbai ir žmones" konkurse - skaitytojų apklausoje 2012 metais už knygon surinktus laiko išbarstytus Asmenybės talento krislus, t. y. už knygą apie Stasę Niūniavaitę, greta  kitų trijų akmeniškių buvau nominuotas ir aš, o 2015 metais apdovanotas Akmenės rajono savivaldybės ženklu "Už nuopelnus". Dar pluoštas įvairių garbės, padėkos raštų, sveikinimo adresų ir gražių gražiausių palinkėjimų.

Išskirtiniai mano pėdsakai - tai mudviejų su žmona Irena užauginti vaikai Rita ir Gytis. Tai mudviejų gyvenimo tąsa, mūsų džiaugsmas, nes jų dėmesiu ir elgesiu kol kas nesame vieniši, nesame užmiršti. Ačiū jiems. O jų gyvenimo tąsa - mūsų mylimos anūkės Aistė ir Akvilė. Teauga jie visi visi sveiki ir laimingi, tegyvena šviesūs po šviesia Lietuvos padange.

Šių rašinių bei iliustracijų, kurie čia telpa, rinkinio pabaigoje, praradęs kuklumo jausmą, sudėjau kai kurias nuotraukas iš mūsų šeimos fotoalbumų. Tai artimiausi žmonės įvairiais jų gyvenimo periodais. Gaila, nespėjau prisikasti iki gilesnės praeities, bet kas yra, yra brangiausia: mūsų tėvai, ypač mano Mama, sunkiais pokario metais našlaudama, kai tėvelis labai anksti mirė, Ji tarsi šventoji rūpinosi mumis trimis sūnumis (vaikais ir paaugliais), kad nealktume, kad nebūtume apiplyšę, kad siektume mokslo ir nenueitume šunkeliais. Ačiū Jai ir Likimui - nenuėjome, nepadarėme Jai gėdos, nelikome tamsuoliai. Ir tai - taip pat pėdsakai!

*********************

ŽEMAITIJOS ŠVIESUOLĖ

*

Mano vėliavoj visą gyvenimą buvo parašyta: Tiesa, Lietuva, Menas.

*

Teatras - mano bažnyčia, manieji maldos namai, mano religija, mano džiaugsmas.

*

Aš niekados negalėjau būti žmogumi, „stovinčiu po medžiu“, aš visuomet troškau, siekiau būti žmogumi, sakančiu tiesą, ką galvoju, ir darančiu tą, ką sakau. Ar man tai pavyko?

*

Aš tik žinau viena: kas bevaldytu Lietuvą, o žemė, upeliai, kalneliai, gojai liks tie patys - jų nesurusins, nesuvokietins ... Taip. Bet žmonės! Ar bekalbės lietuviškai po šimto metų?

*

Viešpatie! Kai numirsiu, paversk mane čiulbančiu, skrajojančiu paukščiu, leisk iščiulbėti dainas, kurių nebeparašiau, leisk paskrajoti po laukus, miškus, Tėvelio sodą...

Tai Žemaitijos krašto šviesuolės, mėgėjų teatro režisierės, kultūros puoselėtojos, gabios literatės, politinės kalinės, Sąjūdžio pirmeivės Akmenės rajone, principingos visuomenininkės Stasės Niūniavaitės (1923-2002) žodžiai, įvairiu laiku užrašyti jos dienoraščiuose. Tie žodžiai galėtų būti epitafija jos kapo, esančio Tryškių kapinaitėse, akmenyje. Šiais žodžiais S. Niūniavaitė aiškiausiai pasakė apie save kas ji, šie žodžiai jos gyvenimo kredo. Nuėjusi ilgą ir labai labai sudėtingą gyvenimo kelią nuo pirmųjų kūrybinių bandymų anuometinėje Viekšnių valstybinėje progimnazijoje, nuo jaunystės šėlionių Telšiuose, po to Vilniaus universitete, per dešimtį metų trukusias kančias Uralo lageriuose, per savęs ieškojimą profesionaliame Šiaulių dramos teatre galiausiai ji keliems dešimtmečiams pasiaukojo darbui anuometiniame cementininkų mieste Naujojoje Akmenėje, kad savo milžiniška gyvenimo patirtimi, savo pašaukimu scenai, šiuokart tegu ir mėgėjiškai, šviestų žmones, keltų jų dvasinį išprusimą. Tad šiuo rašiniu šių eilučių autorius ir siekia bent keliais bruožais parodyti skaitytojui, kad vidumi šviesus, dvasiškai turtingas žmogus bet kokiomis sąlygomis, bet kokiomis aplinkybėmis gali nuversti kalnus ir būti pripažintas kaip nacionalinė vertybė.

Jautrią sielą, meilę artimiesiems, neapykantą neteisybei, kitas charakterio briaunas StasėNiūniavaitė aštrino ir šlifavo nuo pat jaunystės. Gėrio pradmenų ji sakėsi gavusi iš ciocelės - mamos sesers, kuri gyveno jų bendruose namuose. Viename iš dienoraščių randame tokias eilutes: "Tu - švelni, nemokyta, berašte mano pelele! Tu - gerumo, pasiaukojimo, darbštumo idealas! Tu man visą gyvenimą likai nepasiekiama šviesos, šilumos, meilės liepsna! .. Aš netapau į Tave panaši, nors labai to norėjau. Kur Tu praeidavai, sėdavai taiką, ramybę - tėvą su motina besiginčijančius taikydavai, skirdavai, ramindavai ... Ciocele, ciocele, ciocele! Kad bent lašelį aš būčiau panaši į Tave. Tuo šiltumu, jaukumu ... Nuo Tavo rankų prisilietimo pasveikdavo galva, atsistatydavo panarinta koja, šalia Tavęs galėjau tipenti ištisą parą paskui kiaules, karves, žąsis - niekados nepavargdavau ... Kur Tu, ciocele? Kur dabar Tu? Nejaugi Tavo Sielos nėra? Nejaugi tik dulkės beliko iš tos mano šventosios ciocelės Uršulos?".

Jaudinančios eilutės. Ar daug, ar dažnai mes surandame panašių padėkos žodžių savo dar gyviems ar jau amžinai išėjusiems artimiesiems? Tai viena. 0 antra - juk tik taip švelnumą pajutusi mažoji Staselė, vėliau Stasė kaupė savyje literatės talento kruopelytes.

1942 metais baigusi Telšių gimnaziją, įstojusi į Vilniaus universitetą studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą, po universiteto uždarymo atsidūrusi tėvų namuose, 0 vėliau pakviesta į Telšių Žemaičių dramos teatrą, galiausiai 1945 m. vėl sugrįžusi tęsti studijų, netrukus pagal sufabrikuotą bylą per. KGB rūsius, Lukiškių kameras ir Pravieniškes dešimčiai metų buvo pasmerkta sunkiam darbui, pažeminimui, prievartai Uralo lageriuose. Šiuose gyvenimo etapuose formavosi kur kas kitokie S. Niūniavaitės charakterio bruožai. Bet ir lageriuose radosi šviesių jos likimo brolių ir sesių, kurie padėjo kalinės širdyje išsaugoti dorovės pradus, 0 vadinamojoje "kultbrigadoje" kurį laiką net kalinių scenoje vaidino. Ir vis dėlto šis S. Niūniavaitės gyvenimo tarpsnis, tas "teistumas" ir ilgas siekis reabilituotis ją daugelį metų slėgė.

1968 m. birželio 11 d. dokumentiniame-publicistiniame rašinyje „Pasikalbėjimas su savimi“ yra tokios S. Niūniavaitės eilutes: „Mano mielas senas drauge, Eduardai Mieželaiti, nors kažin kaip Tu beišaukštintum Žmogų, nors kažin kokius epitetus besugiedotum jam – „pasaulio šeimininkas“, „visatos pertvarkytojas“, „žemės rutulio centras“, žrnogus-kūrėjas, žmogus statula nuo žemės iki saulės, vis tiek jis, tas žmogus, neužmušė savyje žvėries, neužmušė tos gyvatės, kuri ėda visa,kas gera“.

Stasė Niūniavaitė daug metų net po reabilitacijos patirs, jog žvėris tūno: tai pasislėpęs suurzgia, tai atvirai drebia į akis priekaištus, net grasinimus, bet lageriniuose Uralo „kurortuose“ užgrūdinta ji nepasidavė. Nepasidavė, kai panorusi tęsti studijas Vilniaus universitete sužinojo, jog „vokietmečio" brandos atestatas negalioja, teko eksternu Šiauliuose laikyti ... vidurinės mokyklos egzaminus „tarybiniam“ brandos atestatui gauti. Universitetą baigė 1963 m. jau dirbdama ir gyvendama Naujojoje Akmenėje.

Taigi Akmenės žemė. Nors S. Niūniavaitė turėjo galimybę grįžus iš įkalinimo vietos kurtis kažkur Vilniuje (pagal to meto įstatymus turėjo teisę apsigyventi ten, iš kur buvo įsodinta į tremties traukinį), ji blaiviai mąstė, jog teks glaustis kažkur arčiau tėviškės, čia gal ir pragyvenimas būsiąs kiek lengvesnis. Įsikuria Akmenėje, buvusių jaunystės draugų padedama, gauna darbą kultūros namuose. Jos amžininkų prisiminimais, naujoji darbuotoja atsidūrė nepavydėtinose sąlygose: patalpų darbui beveik jokių, pirmtakų „kultūrinis įdirbis“ beveik lygus nuliui. Ji laužo buvusias tradicijas, atremdama nepagrįstus priekaištus, kad kultūros namai nieko neveikia, kviečia talkon miestelio šiokią tokią inteligentija, jaunimą burtis Į dramos mėgėjų kolektyvą. Po kurio laiko gausūs žiūrovai jau plojo pirmiesiems S. Niūniavaitės režisuotiems pastatymams: J. Baltušio dramai „Anksti rytelį“, Žemaitės komedijai „Trys mylimos“ ir „Petras Kurmelis“, o juk dar buvo jos ne itin mėgstamas administracinis darbas, dalykinė parama ir patarimai visai nekvalifikuotiems kaimo vadinamųjų kultūros įstaigų darbuotojams.

O buities rūpesčiai? Ji dažnai pakeleivingomis automašinomis, sunkvežimiais skubėdavo Į tėviškę - į Maldenius, kurie kažkur prie Tryškių. Kol tėvai dar nebuvo grįžę iš Krasnojarsko tremties, net dviračiu yra mynusi iš Akmenės - gerokai virš keturiasdešimties kilometrų. Vis ką nors ciocelei Uršulai nuveža, tai apleistą gimtąją trobą aptvarko. Ir vis tik S. Niūniavaitė kaip literatė surasdavo laiko kūrybai. Akmenės rajono laikraščio iniciatyva pradedančiuosius literatus subūrus į literatūros mėgėjų būrelį, anuometinėje .Pergalės vėliavoje" atsirado. Literatūrinis puslapis", ir Stasė Niūniavaitė savo eilėraščiais džiugino poeziją mėgstančius skaitytojus.

Režisierė

Naujas S. Niūniavaitės gyvenimo etapas, nusitęsęs ištisus keturiasdešimt trejus metus, susijęs su Naująja Akmene, kur 1958 metais buvo pastatyti erdvūs ir gražūs cementininkų kultūros rūmai. Čia, šiuose rūmuose, S. Niūniavaitės kaip režisierės, literatės ir aktyvios visuomenininkės talento suklestėjimo viršūnė. Didžiulėmis pastangomis subūrusi gausų talentingų dramos mėgėjų kolektyvą, išugdžiusi puikią pamainą iš scenai gabių vaikų, režisierė kasmet parengdavo  bent po dvi premjeras, su spektakliais aplankydavo ne tik Žemaitiją. Spektaklių sąrašas būtų ilgas, bet kai ką paminėti būtina: B. Aleksandrovo operetė „Vestuvės Malinovkoje", H. Vuolijoki „Akmeninė gūžta“, E. Voinič „Gylys“, R. Markūno „Paryžiau, Paryžiau!“, H. Ibseno „Heda Gabler“, K. Binkio „Atžalynas“, du poezijos spektakliai pagal J. Marcinkevičiaus „Devynis brolius“ ir V. Mačernio „Vizijas“, dar Žemaitės „Tys mylimos“, J. Mackonio „Ledi Makbet iš Akmenės“, K. Sajos „Abstinentas“ ir t.t. O kur dar arti penkiolikos vaikų studijos spektaklių! Rinkdamasi repertuarą iš tais laikais skurdoko sąrašo, režisierė laviravo tarp to, kas „rekomenduojama“, ir to, ką pati troško pastatyti. Ji buvo diplomatiškai įžvalgi. Geriausi režisierės darbai to meto apžiūrose ir konkursuose pelnė aukščiausius įvertinimus, tapo laureatais ar prizininkais, 1972 metais Naujosios Akmenės dramos mėgėjų kolektyvui vienam pirmųjų Lietuvoje buvo suteiktas liaudies teatro vardas.

Stasė Niūniavaitė nesėdėjo „ant laurų“, ji sekdavo Lietuvos profesionalių teatrų naujienas ne tik iš spaudos puslapių, pagal galimybes lankydavo premjeras, 0 pažinodama ir artimai bendraudama su režisieriais ir aktoriais, visas teatrų naujienas „gėrė į save“. Kartą grįždama iš Vilniaus, traukinyje netikėtai sutiktą Šiaulių teatro režisierę A. Ragauskaitę kalbino ir kalbino iki pat Šiaulių: ir apie G. Tovstonogovo kūrybinę patirtį, ir apie anglų režisierių P. Bunka, žinoma, ir apie pačios pašnekovės kūrybinį gyvenimą. Mat kadaise bendraudama su šiauliečiais aktoriais, Stasė mestelėjusi: "Jūs, šiauliečiai, tik ryjate režisierius net nesukramtę ... “.

Prisiminimuose apie S. Niūniavaitę vilnietė Stasė Varanauskaitė-Lukšienė pasakoja, kokia ji buvusi smalsi, iškalbinga, komunikabili. Pabuvojusi puiki ame „Pabaltijo rampos" renginy Estijoje, S. Niūniavaitė viename iš dienoraščių rašė: "Jei aš iškenčiu šiame darbe [saviveikloje], tai tik dėlto, kad mielos moterys iš Liaudies meno rūmų S. Surkevičienė, M. Vyskupaitienė ir kitos pravėdina dukart per metus išveždamos kur nors, kitaip pasiust galėtum ...“

 Didelės naudos S. Niūniavaitės dvasinei atgaivai turėdavo kiekviena išvyka - ar į Maskvą, ar į tuometinį Leningradą, Užkaukazę, ar paprasčiausiai į sanatoriją, kur kita aplinka, kiti žmonės. Štai 1985 metų vasarą grįžo iš Leningrade vykusių liaudies teatrų režisierių kursų, kur jos pasiūlyta tema „Saviveiklinio režisieriaus darbas su autoriumi“ sulaukė plačių diskusijų. S. Niūniavaitė savo rašytame pranešime išnagrinėjo vaisingą kūrybinę draugystę su Aldona Liobyte, Juozu Glinskiu, Jonu Mackoniu. Jos dvasinį alkį numalšino įdomios ekskursijos po literatūrinį Leningradą. O baltųjų naktų nepakartojamas grožis, o pakeliamieji tiltai! Iš kelionės tada grįžo pavargusi, bet laiminga, nors „niūniavaitiškai“ įsitikinusi, jog tai paskutinis pasimatymas su tuo puikiuoju miestu ir su lagerinės draugės nuoširdžia šeima.

Gaila, čia maža vietos papasakoti, kaip, prisidėdama vieną kitą rublį prie skurdokos algos, ji kurį laiką labai vaisingai dirbo ir Naujosios Akmenės dieninėje bei vakarinėje mokyklose, dėstė lietuvių kalbą, literatūrą ir savo buvusių mokinių atmintyje paliko šviesiausius prisiminimus.

Literatė

Stasės Niūniavaitės kaip literatės talentas brendo betarpiškoje sąveikoje su ją supančia gamta, su tėvų namais, su tėviške platesne prasme. Ji nuo ankstyvos jaunystės buvo nepaprastai jautri gamtos grožiui. Tas jos pastabumas, tas jautrumas aplinkai tiesiog stebina. Režisierė ne kartą artimiesiems yra sakiusi, net užrašiusi dienoraštyje, jog gamta visą gyvenimą jai buvusi geriausioji Draugė, Guodėja, Ramintoja. Šiuos tris žodžius pažymėjo didžiąja raide, taip pabrėžė jų svarbą. Ypač jausdavo atgaivą kaime: grįžta kartą palengvėle per laukus, liūliuoja javai numelioruotų sodybų vietoje. Ir graudu, ir gera. Skina dobiliukus pakelėje, rauna smilgas: nusiųs į Ameriką draugei juostą ir Lietuvos žemės žolynų.

1993 metų rugpjūtis. Nevarėnuose (čia Niūniavų giminės ištakos) -  Atsimainymo atlaidai. Bažnyčia pilnutėlė, tad Stasė – šventoriuje. Per patį Pakylėjimą virš bažnytėlės suskrido gausybė gandrų - ruošiasi išskristi, o Stasė pro aprasojusius akinius žvelgia į gandrų sūkurį, tą nuostabų reginį, ir mąsto: ar tik gandrų pavidalu nesu skrido visa Niūniavų giminė ...

Poetiška siela ją pačią kartais net prajuokindavo. Ruduo, balutėje ant asfalto prikritę drebulių lapai saulėje blizga lyg auksinės monetos. Kaip gražu! O pro šalį sodininkai, karučiais tempiantys rudenio gėrybes, Stasės žodžiais, turbūt juokiasi: ko ta boba stovi ir į balą spokso ...

S. Niūniavaitės kūrybą, spausdintą ar išlikusią trisdešimtyje storų sąsiuvinių, kada nors galėtų ir turėtų išnagrinėti literatūrologai. Jau vien tai, kas skelbta spaudoje („Lagerinė išpažintis“, „Metai“, Nr. 6, 7, 8/9), ankstyvosios jaunystės eilėraščiai, spausdinti 1942-1943 metais („Žemaičių žemė“ Telšiai, žurnalas „Karys“), eilėraščiai ir publicistika Akmenės rajono laikraščiuose „Pergalės vėliava“ ir „Vienybė“, taip pat dienoraščiuose likusios dokumentinės-publicistinės apybraižos „Pasikalbėjimas su savimi“, „Penketas tarp nepamirštamų žmonių“, „Mano miręs kaime“ ir t. t. - visi šie rašiniai rodo didelį šios gabios literatės talentą, anais laikais negalėjusį plačiai suskambėti Lietuvos literatūrinėje padangėje. Kas tada „netiko“ spaudai, S. Niūniavaitė krovė į talpią dienoraščių skrynią. Čia ji buvo atvira, tiesi, šmaikšti, kartais net labai pikta. Štai kelios eilutės iš jos dienoraščio: “Aš vienišas žmogus. Ir keista būtybe. Mane mato ir girdi kaip skandalistę, kritikuojančią visus ir viską, besikeikiančią, ciniška, net vulgarią. O tikrąją mane girdi ir mato tik dienoraštis. Kas šiais beprotiško užimtumo laikais klausysis tavo lyriškų postringavimų apie rudenio spalvas, apie apimantį nerimą, apie norą skristi į šiltus kraštus kartu su paukščiais ... Rašau, nes po to man pasidaro lengviau. Kaip aš mėgstu tas susikaupimo minutes prie balto popieriaus lapo ... Vargšas dienorašti! Tave paverčiau šiukšlių dėže, į kurią metamos atliekos, nešvarumai. Visus nemalonumus, įžeidinėjimus, apkalbas palieku popieriuje, dienoraštyje. Kas nors perskaitęs mano mintis galėtų pagalvoti, kad aš nekenčiu visos žmonijos, nes vien tik kniaukiu, skundžiuosi, visais nepatenkinta.“

 Įspūdingos pažintys

Sunku patikėti, sunku net suskaičiuoti, kiek Stasė Niūniavaitė turėjo sielos ir kūrybos bičiulių tarp literatų, teatralų, apskritai tarp garsių Lietuvos meno pasaulio žmonių. Anais laikais, kai į Naująją Akmenę gastroliuodami dažnai užsukdavo profesionalus teatrai, vėl susitikimai, pokalbiai, net kūrybiniai ginčai. O kiek ji savo iniciatyva į cementininkų miestą prisikviesdavo garsių žmonių! Gal savo sielos troškuliui apraminti? Gal. Bet buvo ir kitas jos tikslas - kad darbininkas, įstaigos tarnautojas, gydytojas, mokytojas su savo auklėtiniais čia, vietoje, pamatytų gyvą kūrėja, išgirstų jo žodį, kad neskęstų kasdienybėje, banalybėje, smulkmenose.

Tokiuose susitikimuose tolimos provincijos žmonės iš mandagumo ar nedrįsdami tarti žodį tik paklausydavo, 0 kad susitikime dingtų oficialumas, S. Niūniavaitė dažnai svečiui mestelėdavo šmaikštoką  klausimą ar kitaip išprovokuodavo gyvą diskusiją. Atvykėlio viešnagė iškart įgaudavo visai kitą, bet taip mielą atspalvį. 1985 m. kovą į Naujosios Akmenės kultūros rūmus buvo atvykę garbūs svečiai - poetas Marcelijus Martinaitis ir aktorius Laimonas Noreika. Tąkart vakaro vedėja svečius štai kaip provokavo: „Ar neatsitiks taip, kad poetus skaitys tik poetai, kad jie liks tik su literatūriniu elitu?“

M. Martinaitis bando populiariai atsakyti:

- Kai du žmonės kalbasi tarpusavy prancūzų kalba, o aš, jos ne - mokėdamas, nieko nesuprantu, - kas kaltas? Jie ar aš? Man reikia mokytis prancūzų kalbos. Taip ir poezijos kalbą suvokti reikia mokytis.

Tokių susitikimų buvo dešimtys, gal dar daugiau, ir visada klausytojai, žiūrovai nejučiomis didžiuodavosi savo mieste sulaukę ne tik garsių žmonių, bet ir turį „savą“ šviesuolę. „Buvo šventas vakaras“ - po dažno susitikimo reziumuodavo Stasė Niūniavaitė.

Graudokas įrašas viename jos dienoraščių: „Svečius išlydžiu, o aš vis lieku lyg apkerpėjęs akmuo prie  vienišo kelio ... Tą akmenį paspardo, apšlapina, kartais (labai retai!) kas nors prisiglaudžia su dar didesniu  sielvartu. Man visuomet brangūs tie žmonės, kurie dar labiau už mane kenčia ...“Arba vėl: „Išleidau vilnietį svečią, o širdy siaubingai liūdna: jaučiuosi lyg varna, palikusi žiemoti, gervėms išskridus į pietus ...“

Charakteris, charakterėlis

Ir vis dėlto ... Ko tik nesame prisiklausę apie režisierės S. Niūniavaitės charakterį: spalvingas, prieštaringas, švelnus, sunkus, nesugyvenamas, nevaldomas ... Reikėtų psichologo specialisto, kad būtų tiksliausiai įvardyti režisierės ir literatės charakterio bruožai. Ji pati kartą savikritiškai yra pasakiusi: „ ... dažnai pagalvoju apie save: iš kokios medžiagos esu sudaryta. Juk galiu nekęsti taip, kad, rodos, tulžimi vemiu. Ir galiu taip pamilti, prisirišti prie žmogaus, kad, rodos, vietoj  jo galėčiau eiti į ešafotą.“  Pasiremiant jos dienoraščiuose užrašytomis mintimis, asmeniniais potyriais bei jos amžininkų prisiminimais, nesunku suprasti, kas, kokios aplinkybės formavo jos požiūrį į aplinką, į žmones - į bendradarbius, gimines, jos artimus bičiulius, kaip susiklosčiusios situacijos darbe nuteikdavo ją pasielgti vienaip ar kitaip. Režisierės poelgiuose, priklausomai nuo aplinkybių, kaitaliojosi griežtas principingumas (ji žiauriai nekentė girtaujančių) su švelnumu, kai nelaimės ištiktam žmogui nedvejodama padėdavo, paguosdavo, net pakovodavo. Iš jaunystės laikų atsineštas grožio pajautimas jos elgsenoje ir kūryboje suskambėdavo pačiomis gražiausiomis spalvomis.

Šiemet Stasei Niūniavaitei būtų suėję 90, bet jau eina dvyliktieji, kai jos nebėra. Režisierės, literatės, politinės kalinės, aktyvios Sąjūdžio meto visuomenininkės atminimas dar rusena Žemaitijos ir konkrečiai Akmenės krašto šviesių žmonių širdyse: įsteigta Jos vardo literatūrinė premija, Akmenės rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje sukaupta daug dokumentinės medžiagos, pernai išėjo šių eilučių autoriaus knyga apie ją. Norėtųsi, taip norėtųsi, kad minėtoji biblioteka, su kuria S. Niūniavaitė daugelį metų draugavo, kada nors pasivadintų Jos vardu.

Vilnius, 2013 m.

P. S. Ši rašinį su originaliais, autentiškais S. Niūniavaitės paste-
bėjimais apie garsius Lietuvos kultūros ir meno žmones buvau
pasiuntęs „Literatūros ir meno“ redakcijai. Nespausdino - šiais
laikais nereikšmingas, neįdomus. Jo dalis, pavadinta „Žemaiti-
jos šviesuolė Stasė Niūniavaitė“, išspausdinta laikraštyje „Res-
publika“ 2013 m. gruodžio 13 d. Nr. 287 (7138).