Apolinaras JUODPUSIS

Ellen, ma chère Ellen !..

 Apsakymas                                                                                                                                                                                                                      Sk. J. P.

      „Net keista, mąsto Leonardas Koziulis, dar tik kovo aštuoniolikta, o Vilniuje lyja tarsi vėlų pavasarį ar darganotą rudenį. Ir kodėl kaulijau bilieto į tą man nežinomos pianistės koncertą? Gal kad programoje Šopenas...“

      Lietus įkyriai barbena į Leonardo skėtį, o dar tie vėjo gūsiai. Kad bent kiek išsivaduotų nuo monotoniško barbenimo, jis stabteli Aušros Vartų angoje, žvilgteli į besižegnojančias moterėles, į šventuosius paveikslėlius bei rožinius siūlančius prekeivius. Gal grįždamas ir jis sumes kryžiaus ženklą, nors... O dabar vėl į lietų.

      Prie filharmonijos durų klausytojų grūstis: kažin ar nuo lietaus žmonės skuba, ar būsimasis koncertas taip vilniečius sudomino. Rūbinėje atidavęs paltą, paprašė mergaitės toli nenukišti šlapio skėčio, už paslaugą iš anksto dar litą spustelėjo jos delnan. Salės prieigose Leonardas dar kiek pasižvalgė, pasilabino su vienu kitu pažįstamu ir ėmė kopti į balkono „galiorką“ – tik į ten bilietą buvo gavęs.

      – Jelena Kron, pianistė iš Maskvos, šiandien jums skambins Frederiką Šopeną, – gal kiek sausokai ir oficialiai ištarė pranešėja ir pakvietė viešnią. Nuaidėjo pirmieji aplodismentai.

      Į sceną įžengė jauna graži brunetė, nusilenkė kaip dera savo vertę žinančiam muzikui ir sėdo prie instrumento. Po vienos kitos sekundės salės skliautai prisipildė dieviškos muzikos: ji plaukė, pleveno, ošė, griaudėjo ir vėl tilo. Etiudai, mazurkos, noktiurnai, polonezai, sonatos, valsai...

      Šopenas, Šopenas... Ir toji pianistė čia, scenoje. Gal tik antrąkart gyvenime Leonardas girdėjo, jautė, matė taip skambinant Šopeną. Tarsi užburtas, tarsi apsvaigęs jis klausėsi dieviškojo kompozitoriaus, pamilto dar tada, kai Šopeną jam skambino ten toli toli, taip seniai seniai...

–     –    –

      Aš buvau beišeinąs iš parodos, kai pajutau kažkieno įdėmų žvilgsnį. Liekna graži brunetė, prieš minutę kitą atidžiai žiūrinėjusi mūsų, jaunų lietuvių tapytojų, darbų ekspoziciją, tada ilgėliau užsibuvusią nuo Paryžiaus atokiame Orijake, staiga nelauktai atsisuko į mane:

      – Je voudrais faire connaissance avec vous. Vos tableux sont merveilleux... – prakalbo toji nepažįstama prancūzė ir ištiesė baltą dailią, gal kiek gležnoką rankutę. – Mademoiselle Ellen.

      Man buvo malonu, bet dar labiau netikėta, kad toji panelė, toji madmuazel Ellen, panoro su manimi susipažinti ir giria mano darbus.

      – Esu lietuvis dailininkas Leonardas Koziulis, galite mane vadinti tiesiog Leo, – rinkau žodžius vis tebelaikydamas jos rankutę.

      Tada dar nebuvau stiprus prancūzų kalbos žinovas, bet dialogas mezgėsi gan sklandžiai. Ji gyrė mano paveikslus itin pabrėždama jų spalvinį skambesį, net potėpių muzikalumą. Panelė Ellen kalbėjo apie tapybą, bet jos žodžiuose girdėjau labai daug muzikinių terminų, todėl išdrįsau paklausti, ar ji dailininkė, muzikė, ar?.. Ir suglumau neberasdamas žodžių. Jinai pasisakė esanti pianistė, tad pakalbėti apie muziką ir dailę drįstanti pakviesti mane į netoliese esančią jaukią kavinukę. Padėkojau už dėmesį ir malonų pakvietimą.

      Ir štai mudu apie valandą, gurkšnodami raudonąjį bordo, kalbame kalbame. Bet vienu metu tarsi pajutome viską išsakę. Saiga mano mieloji nauja bičiulė minutėlei atsiprašo ir kažkur skubėdama dar mosteli:

      – Garҫon! – pašaukia oficiantą.

      Supratau – dėl sąskaitos. Mano galvoje sukrebžda mintis, ar užteks manųjų frankų: viešnagė Prancūzijoje baigiasi. Laimė, užteko ir kai madmuazel Ellen grįžo vėl bandydama pakviesti oficiantą, tarsi tarp kitko pasakiau, kad jau esu užmokėjęs. Mano vakaro viešniai tai padarė įspūdį, sekundę ji netgi sutriko, ėmė atsiprašinėti ir... Ir pakvietė likusiam vakarui mane, jauną lietuvį dailininką Leo, į savo butą paklausyti, kaip ji, prancūzė pianistė Ellen, skambina jos taip dievinamą Frederiką Šopeną.

      Jaukiame kaštonų apsuptame vilos tipo name, kuris glaudžiasi prie Orijako didžiojo parko, panelė Ellen tarsi tarp kitko tarstelėjo, esą jos globėjos madam Luizos Anval šiandien vakare nebus, tad galėsianti į valias interpretuoti Šopeną.

      Kaip kad panašiais atvejais būna, truputį varžiausi ir aplinkos, ir šeimininkės. Laimė, netrukus jinai įtampą išsklaidė šmaikščiomis replikomis čia bekilnodama partitūras, čia beieškodama geresnių vyno taurių. O aš gėrėjausi jos tyliu žemu ir tarsi aksomas minkštu krūtininiu balsu, gėrėjausi jos tamsių šiltų akių gelme, jos vešliais vešliais plaukais, į kuriuos (o, Dieve!) taip norėjosi panardinti pirštus, ją visą švelniai apglėbti.

      Pagaliau suskambo Šopenas. Tie, atrodė, gležnučiai pirštai, iš pradžių tik tik palietę klaviatūrą, staiga ėmė šokti neįtikėtiną šokį.  Rojalis ir griaudėjo, ir tyliai tyliai ošė, o kai muzikės rankos kelioms akimirkoms pakildavo virš klavišų, rodėsi, lyg ji diriguotų šimtams fortepionų. Muzika liejosi ir tomis akimirkomis, kai Ellen, užsimerkusi ir krestelėjusi vešlius plaukus, tarsi maldavo dangiškos tylos ar pati buvo danguje. Staiga vėl dešimt virtuoziškų pirštų šoka ir čiuožia klaviatūra, glamonėja tuos baltus ir juodus klavišus. Sėdėjau kaip užburtas ir mintyse kažkelintą kartą graužiausi, keikiau save, kad neturiu nei aplanko, nei angliuko. Gal būčiau spėjęs bent keliais štrichais įamžinti pianistę, jos vešlių plaukų grožį, jos pirštų šokį, jos gilių akių žvilgsnį – tokį žavų, tokį nepakartojamą. Graužiausi, o mintyse kartojau: „Šįvakar aš tave myliu, madmuazel Ellen, ma chère Ellen!“ Bet iš pradžių kažin ar būčiau galėjęs garsiai ištarti tuos žodžius.

      Tas vakaras mudviem, ką tik susipažinusiems, buvo toks nuostabus, toks saldus ir aistringas, kad... Oi, prancūzės, tos šelmės prancūzės! Atsipeikėjęs iš siautulingo svaigulio, atsisveikindamas, bučiuodamas jos rankas, akis ir lūpas, paprašiau leisti pasimatyti rytoj. Sutiko, jinai sutiko! Kitą dieną sutartu laiku su didele gėlių puokšte, su kartono aplanku po pažastim ir dunksinčia širdimi paspaudžiau laukujų durų skambutį. Deja, jas atidarė ne panelė Ellen. Madam Anval gal kiek sutrikusi, o gal tik tokia dėjosi, atsiprašinėdama pasakė, kad panelės, pas kurią ponaitis atėjo, šiandien nebūsią. Bet jinai palikusi laiškelį. Ir ištiesė mažytį rausvą voką. Padėkojau, atidaviau poniai Anval gėles ir kaštonų alėja pasukau į parką: kuo greičiau norėjau perskaityti laiškutį, sužinoti, kas, kaip ir kodėl. „Hier je t'aimais, Leo. Hier c'etais si beau, qu'aujourdhui se ne serait plus si bien. C'est pourquois... il est miex ne pas nous voir. Mes baisers at excuses.“

       Skaitau, dar ir dar kartą skaitau: kad vakar mudviem buvę gera, labai gera, taip gera, kad gal šiandien taip ir nebus, todėl geriau nebesusitikti ir ir ...atsiprašo bučiuodama. Sutrikęs, nustebęs ir kartu keistai sužavėtas mąstau: kokia jūs protinga, kokia jūs nuostabi, mieloji panele Ellen! Juk tikrai – gal šiandien to vakarykščio saldaus artumo mudu ir nebebūtume patyrę. Nežinau, gal praeis daug metų, o aš vis prisiminsiu tave, ma chère Ellen. Dievinau, dievinsiu tave. Ir Šopeną, kuris mudu buvo suvedęs.

–     –     –

      Plojimų audra tarsi griaustinis sugrąžino Leonardą į pasibaigusio koncerto realybę. Žmonės stovėdami plojo Jelenai Kron, o Leonardas Koziulis scenoje vis dar matė anų tolimųjų jaunystės metų panelę Ellen. Klausytojų srovė paskendusį prisiminimuose Leonardą išnešė iš filharmonijos. Tebelijo, o įsidūkęs kovo vėjas blaškė ir palto skvernus, ir skėtį. Tik išeidamas iš Aušros Vartų angos jis prisiminė nepersižegnojęs: ausyse vis dar skambėjo Šopenas, o prieš akis vis dar buvo Ji.

      Kažkur priekyje sumirksėjo geltonas šviesoforo žiburėlis, netikėtas vėjo gūsis išnarino skėtį. Ar tas senas juodas kerėpla sutreškėjo, ar taip netikėtai sucypę kažkieno stabdomos automašinos stabdžiai ir knežinamo metalo džeržgesys nustelbė ir sujaukė Leonardo galvoje tebeskambančią ir Šopeno, ir Jelenos Kron muziką, ir... Ellen, na chère Ell.................