Ištrauka iš autoriaus knygos:

DIENORAŠTIS - KAIP GIDAS

„Kadaise maniau būsianti visiška senulytė, rašydama 1970 skaitme­nį. Deja (gal laimė), nemirė troškimai, nemirė alkana įspūdžių širdis.

Lietuva! Kas tu? Kokia tu? Kieno tu? Jaučiu tau, Lietuva, didelę skolą: per mažai išvaikščiota, per mažai mylėta, per mažai jėgų tau ati­duota.

Plėšiausi su įvairiom partinėm bobelėm, su rajkomais, kol išsikovo­jau kelionę į Bulgarija, o savos Lietuvos nepažįstu. Todėl su moksleiviais išvykstu ekskursuoti. Nuo Šatrijos kalno į Ušnėnus pas Žemaitę, toliau Baubliai, Jurbarkas - V. Grybo muziejus, Veliuona, P. Cvirkos Klangiai, Kaunas, S. Nėries Palemono namelis.

Grįždama lankau savo drauges: Panevėžys - Nastutė, Skapiškis -Alė, Šiauliai - senos mano ponios - liaudies artistės..."

Taip prasideda 1970-ųjų birželiu pažymėto Stasės Niūniavaitės dienoraščio (D. 2) pradžia, eilutės dienoraščio, kuris vedžios mus reži­sierės gyvenimo ir minčių vingiais iki pat 2002-ųjų sausio 20-ąja diena pažymėtos datos, kai jai suėjo lygiai 79-eri.

„Atvažiavo 12 žmonių - tolimi mamos giminaičiai. Štai visa mano giminė. Jie man labai brangūs: ir Viliutė Perminienė, ir Birutė Montvydienė, kuri mane išlydėjo iš Naujosios Akmenės... Gražios mergaitės ir Birutės, ir Violetos. Kad tik jos būtų laimingos šiame amžiuje, kad nie­kas jų neapviltų, nenuskriaustų.

O tas mano Audrius (12 metų) [mirusio brolio anūkas - A. /.], vos prašvitus, įpuolė su gėlėm sveikinti. Viską vaikas padarė: ir stalą servi­ravo, ir bulves išvirė. Žodžiu, žiūriu į jį ir džiaugiuosi...

...Išvažiavo mano jauni giminaičiai. Likau viena. Tada pravirkau. Kiek čia beliko... Ar besusitiksime?

Nežinau nei ką pati sau palinkėti. Kūrybos paukštė mane paliko, aistros seniai nuputojo. Beliko melstis ir maldauti Dievą, kad atleistų mano nuodėmes ir priimtų į Rojų... Kol užmiegu, permąstau visą savo gyvenimą, o užmigusi sapnuoju savo mirusiuosius: ir Tėvus, ir drauges bei draugus.

Butas šaltas. Sieloje tuščia. Ir širdis baigia sušalti. Vis dėlto ačiū Tau, Dieve, kad aš nealkstu, kad sulaukiau tokio amžiaus. Ačiū už viską. Nors aš neverta Tavo malonių, bet meldžiu, meldžiu, meldžiu - globok mane ir atleisk man..." (D. 3, 2002 m. sausio 20 d.)

O jau kažkurią kitą 2002-ųjų dieną, kitu tušinuku ir visai visai visai paskutinės eilutės tame pačiame dienoraštyje: „Aš išvažiuoju su Aldona į Vilnių. Turiu daktarų siuntimą. }ei ras kokį vėžį, ką bepadarysi, o jei neras, tai pabūsiu, aplankysiu draugus, kurių irgi vis mažėja, nes daugu­ma persikėlė „gyventi" į Antakalnio ir Rasų kapines.

Net pavydu, kad tu, Pavasari, Vėl sugrįši naujai kasmet Tavęs visi laukia, myli O aš jau negrįšiu niekados Tavimi pasigrožėti!"

„Manęs vis tiek greit nebus

O tu, Pavasari, žydėk, kartokis

Džiugink svietą Lietuvos

Juk tiek maža džiaugsmo

Dabar Lietuvoje“.

Štai taip... Paskutinis Režisierės dienoraštyje parašytas žodis ir pa­dėtas paskutinis taškas. Reikia susikaupti, kad drebančiais pirštais išdrįs­čiau perversti ir virpančia širdim perskaityti, vėl sugrįžti ir vėl skaityti skaityti, kad mes, tarsi Jos bendrakeleiviai, mielas skaitytojau, praeitume Režisierės - ne tik Režisierės, bet talentingos literatės, politinės kalinės ir tvirtos Pilietės - audringo gyvenimo keliu.

Vienas iš tų storų sąsiuvinių, įėjęs į mano sudarytą dienoraščių chronologiją pirmuoju numeriu, Autorės pavadintas „Nepamirštami žmonės". Tokių garsių, iškilių ir kartu iki jaudulio paprastų žmonių S. Niūniavaitė gyvenimo vingiuotam kely sutiko labai daug, tačiau ke­liems iš jų šiame dienoraštyje, Jos valia ir nuomone, tenka išskirtinė vieta. Penkių Jos rašinių ciklas „Nepamirštami žmonės" yra skyriuje „Kai kas iš Stasės Niūniavaitės kūrybinio palikimo".

Taigi remdamiesi Stasės Niūniavaitės dienoraščiais (1970 m. birželis 2002 m. sausio 20 d.), pasekime Jos gyvenimo keliais, jos kūrybos vieškeliais ir takeliais.

 

Vaikystė

Niūniavoms mergytė gimė sausį, per patį viduržiemį. Nuo to nuto­lusio 1923 metų sausio praeis lygiai pusė amžiaus, ir buvusi naujagimė, dabar režisierė Stasė Niūniavaitė, prisiminusi Mamą, savo dienoraštyje rašys: „Ačiū Tau už kančias, kurias Tu iškentei dėl manęs prieš 50 metų." (D. 3, 1973 m. sausio 20-25 d.) *

Augo mažylė, švelniai sakant, sudėtingoje aplinkoje: tarp tėvų idiliškos santarvės nebuvo, motina dievobaiminga ir pasiligojusi, tė­vas - dažnokai grubus, bet tik ne su kitomis kaimo moterimis, tad švel­nioji ciocelė Uršulėlė (Onos Niūniavienės sesuo) nuo visokių šeimos skersvėjų mergaitę saugojo, globojo. Stasė jau subrendusi dažnai, labai dažnai padėkos žodžius tardavo gimtųjų namų moterims - Motinai ir Uršulėlei: „Ačiū, Mama, tai Tu pagimdei mane jautrią menui ir grožiui... Tu verkdavai, pasilipusi kopėčiomis ant stogo ir, skleidžiantis beržams, dainuodavai:

 

Tykus vakars pavasarėlio,

Gieda lakštingėlė žaliam sodely

 Namo parvesta ir numylėta,

 Išėjo į gojų uogelių rinkti.

Ne tiek jų rinko, kiek gailiai verkė,

Prie juodos žemelės prisikrisdama.

 

Sulig tais žodžiais ji užsikūkčiodavo: mat vyras kaime pas bobas (D. 4, 1974 m. balandžio 29 d.). Motinos širdgėla ir jos kasdieninis darbas, nepaisant prastos sveikatos, mažajai Staselei įsismelks į atmintį visam gyvenimui. Ji mamą tik ir tematydavo arba daržo lysvėje keliais einančią, arba rudenį šlapioje bulvių vagoje suklupusią... Tiesa, dar per šienapjūtę įkaitusią, braukiančią prakaitą skarele, nurišta nuo galvos arba pavakarėj sukritusias su ciocele Uršula po egle ir begeriančia užpiltą ant duonos plutų vandenį. Ir nė minutės poilsio. Vis darbas, darbas, darbas! (D. 9, 1977 m. kovo 7 d.)

- Ei, Stasele, kur tu, - šaukia mama, rodydama į atėjusią moterėlę. - Štai ta ciocelė rado tave upelyje ir atnešė mums. To ir tereikėjo.

- Einam, parodyk, kur mane radai. Į pokalbį įsikiša geroji Uršulėlė:

- Maldenyje plaukei, o Mortelė [toji viešnia] tavęs pasigailėjo, kad nenuskęstum ir ištraukė. Žinojo, kad Niūniavienei reik mergelės, ir atnešė...

Ta geroji ciocelė Uršulėlė! Nors seniai seniai po kažkokios operacijos ji liko pusaklė, darbus dirbo kaip juodas jautis. Niūniavų šeimoje ji buvo viskas: ir mergė, ir bernas, ir ūkvedys, ir auklė. Ką norėti - jos sesuo, Staselės mama, ligota, tėvas dažnai kaime svetimus šunis lodija iki išnaktų, o paryčiais miega, tai kam visi darbai - aišku, ciocelei.

Ji dirbo kaip darbinis arklys - be prošvaistės, neprisėsdama, be jokio  atpildo, nelaukdama jokio atlygio. Ir kur buvusi nebuvusi, vis linksta prie Staselės: tai ragina pasidžiaugti iš kiaušinių išsiritusiais žąsiukais, tai skindama lauko gėles vis klausia - ar prisimeni, kaip vadinasi, tai pamiškėje pratina įsiklausyti paukštelių čiulbesio... Užsisėdėdavo mergaitė prie knygelių, ciocelė gundydavo bėgti į pievas: „Paveizėk, Stasel,  peivelie saulės krislele pražyda. Vuo kap poike žyd..."

Kai namuose kyla vaidai, Uršulėlė mūru stoja už mažylę. Kai lyjant lietui tėvas skuba su dobilų vežimu iš laukų, o Staselei šis nepagaili pikto žodžio, ciocelė vėl: „Ko gąsdini vaiką, jau ir taip naktimis  šokinėja per miegus...".