Mažumėlę pailsėjęs vilkas paliko savo draugę po egle stiprinti sveikatos, o pats išėjo savo pramintomis pėdomis atgal prie palikto grobio likučiu. Atgal eiti buvo lengviau, todėl tikslą jis pasiekė daug greičiau, nes klaidžioti taip pat niekur nereikėjo vieta buvo žinoma. Tik atėjęs pamatė, kad turi svečių, ogi laputė beskanaujanti jo palikta stirnieną. Piktai suurzgęs metėsi šuoliais link jos, bet pūstuodegė nelaukė kol vilkas ją užpuls greitai nukūrė gelbėdama savo rudą kailį gilyn į mišką. Arčiau priėjęs pamatė, kad priėjo grobio būta ir daugiau svečių nieko gero jam ir neliko. Mažumėlę pasistiprinęs iš to paties kas dar liko, likusią dalį griebė dantimis ir nusinešė po egle pas savo vilkę. Pusę kelio nuėjęs pasijuto pavargęs ir atsisėdo atsikvėpti šalia pasidėjęs savo nešulį, kad tikrai niekas nepaimtu uždėjo leteną ir atsigulė ant pilvo snukį padėjęs ant letenos. Gerokai pailsėjęs, atsikėlė neskubėdamas, pasirąžė, sugraužė kažkokį kaulą nuo griaučių kuriuos nešė, lyžtelėjo sniego, apsilaižė ir pasiėmęs savo nešulį nuėjo toliau. Skubėjo pavyzdingasis vyras pas savo sužeistą draugę, nešdamas lauktuves, kurių ji tikrai laukia. Dar kartą pailsėjęs, brėkštant jau buvo prie eglės, bet ką pamatė tai tikrai jo nenudžiugino. Ten kur šaknys, prie kamieno gulėjo jo vilkė ir nejudėjo, o atokiau prie nestoro berželio, su beveik nukąsta užpakaline koja, gulėjo lūšis. Metė tas stirnos liekanas ir priėjo prie vilkės, pauostė, pauostė, bakstelėjo nosim, ji buvo negyva. Piktai pažvelgė ton pusėn kur gulėjo lūšis ir lėtai pradėjo eiti link jos. Ši suprato, kad čia geruoju nesibaigs, perspėdama jį piktai sušnypštė. Vilkas į tai nereagavo ir toliau grėsmingai artinosi. Kadangi sniegas jau buvo sutryptas prieš tai vykusios kovos tad vilkui niekas netrukdė stipriai atsispirti ir vienu galingu šuoliu atsirasti akimirksniu ant jos ir suleisti savo aštrius dantis į jos švelnų kailį. Aštrūs nagai ir nemažiau aštresni dantys susmigo į jo kailį, tegu ir trijų kojų, bet jų buvo pakankamai daug. Nuo veriamo skausmo akyse darėsi tamsu, bet tai jam nesutrukdė kelis kartus stipriai sukąsti jai sprandą gyvybiškai svarbiose vietose ir tokiu būdu susilpninti jos gynybą. Štai ir jos minkšta gerklė, iš paskutinių jėgų stipriai suspaudė ir pajuto kaip jo aštriosios iltys susmigo įjos trachėją. Pastebimai greit jis pajuto kaip atsileidžia įsitempę jos raumenys. Kai ji nustojo judėti, palengva atleido nuo įtampos sustingusius raumenis ir palengva atsitraukė nuo jos. Ji buvo negyva ir jis tuo didžiavosi, nors ir maudė visus šonus, nes jo kailis irgi buvo gerokai jos nagų sudraskytas.
Dangumi plaukė didžiuliai debesys beveik ištisai užklodami pirmosios naujų metų vakaro dangų. Miško gilumoje pasigirdo pratisas vilko kauksmas, jame galėjai išgirsti vienišumo, ilgesio, neapykantos gaidas. Nutilus šiai vilko širdies skausmo išraiškai, vėl aplinkui įsivyravo tyla, tik vėjas nepaliaujamai pūtė ir nešiojo po laukus sniegą.

*****************************

Žiema. Krenta didžiulės snaigės. Pučia nestiprus šiaurės vėjas. Per lauką, giliai klimpdamas į sniegą, brido vienišas vilkas. Alkanas, sušalęs brido gal miško gale už karklyno ras pasislėpusia stirną, nes kitaip gresia bado mirtis. Vargšas net nenutuokė, kad už kelių valandų baigsis vieni ir prasidės kiti metai. Baigiasi vėl vienas kalendorius. Tikriausiai pas daugeli namuose ant stalo šalia senojo kalendoriaus jau guli ir naujas sekančių naujų metų, neaišku ką atnešiančių kalendorius. Vargšas pilkis nenutuokė ir to, kad tikrai kitame miško kampe po skurdoku karklo krūmu ant sušalusio sniego gulėjo stirna. Ji taip pat nežinojo kad greit baigsis vieni ir prasidės kiti metai. Vargšelė taip buvo išsekusi, kad jai buvo tas pats. Ji žinojo tik vieną, kad greit atsisveikins su šiuo pasauliu. Ji buvo tokia alkana tokia išsekusi, kad nebegalėjo pajudėti. Vargšelė jautė ateinant galą, nebesijautė šalčio, akyse pasidarė tamsu, širdelė vos, vos beplakė. Visai nusivaręs vos netoliese klampojo mūsų pilkasis stabtelėjo truputi atsikvėpti ir pakėlęs galvą netikėtai užuodė mėsą. Suvirpėjo širdis ir rodos kraujas ėmė greičiau gyslomis tekėti, sukaupęs paskutines jėgas jis pradėjo maklinti per pusnyną. To palaimingo kvapo vedamas brovėsi tiesiai link to krūmo po kuriuo gulėjo paskutinį kvapą beišleidžianti stirnelė. Dar keletas pasispyrimų dar žingsnis ir čia jo laukia išsigelbėjimas ir ne tik jam, bet ir jo žavingajai vilkei. Jai privalo parnešti, nes pati dabar negali susirasti sau maisto nes prieš kelias dienas jai stipriai kaulus aplamdė elnias kurį jiedu norėjo bendrom jėgom nuversti ir smagiai papuotauti. Elnienos jiems būtu užtekę ilgam, galima sakyti žiema be bado, bet jėgos buvo nelygios. Tai buvo ganėtinai didelis patinas su šešių šakų ragų pora, kurie ir buvo jos negalios priežastis. Vargšelė nepajėgė paršliaužti net iki irštvos, prieglobstį teko ieškoti po nuvirtusios eglės šakomis kurijos laimei netoliese ir buvo savo galingas šakas atrėmusi į žemę ir teikė visai neblogą prieglobstį.

Staigus paskutinis šuoliukas, ir aštrūs jo dantys susmigo į jauną ir minkštą jos kaklą. Taip, ji buvo dar visai jaunutė, tai buvo jos pirmoji žiema. Deja, dar gerai nespėjus jos pažinti, teko atsisveikinti su šiuo pasauliu. Greitai supratęs, kad auka nebesipriešina, mūsų herojus ėmėsi plėšti nuo jos odą. Koja primynęs jos kūną, staigiu timptelėjimu į save perplėšė ją visai nesunkiai ir su nekantrumu plėšė mėsą, ir beveik nekramtęs godžiai ją rijo. Kažkiek pasisotinęs atsisėdo pailsėti, kad maistas pilve susigulėtų ir galėtu daugiau prisiryti, nes dar reikia parnešti savo draugei.

Pagaliau prisikirtęs iki soties porą kartų apsilaižęs pakėlė galvą ir ramiai apsidairė. Giliai atsidusęs ramiai atsisėdo ir pagalvojo, na va pagaliau prisikirtau iki soties, bus ką ir draugei parnešti. Kiek pailsėjęs nieko nelaukdamas griebė dantimis likusia dalį stirnos ir pradėjo ją vilkti link miško. Klimpdamas iki pilvo atbulas vilko iš visų jėgų keletą metrų, bet pamatęs, kad iš to nieko gero neišeis paliko ten pat ir pats mišku patraukė ton pusėn iš kurios atėjo. Sunkiai ėjosi, kojos giliai klimpo į sniegą pilnas prikimštas pilvas traukė dar labiau prie žemės. Nors miške ir mažiau sniego, bet vis vien daug, dar tiek prisikirtus ir nieko nenešant yra sunku, reikia pripažint. Visą naktį mūsų pilkis brovėsi pas savo išrinktąją, negirdėjo nieko, nei vidurnakti saliutus šaudant, nei kaip prie jo priėjo didžiulis briedis ir vos ant jo neužsirioglino. Kai jie vienas kitą pamatė tarp jų buvo mažiau nei pusmetris. Kelias sekundes paspoksoję į vienas kitą ir nusprendę negadinti nuotaikos ramiai prasilenkė ir nuėjo savais keliais. Traukė pas savo širdies išrinktąją pailsėdamas visą naktį ir tik švintant parsirado nuvargęs kaip niekad prie didžiosios eglės po kurios šakomis laikiną prieglobstį ir buvo susiradusi sužeistoji vilkė. Netrukus jiedu jau buvo kartu ir iš džiaugsmo vienas kitam aplaižinėjo snukius. Kadangi vilkai turi tokią galimybę atryti maistą, tai dabar jis taip ir padarė. Matot taip vilkai parneša maistą savo vaikams, tai dabar ta galimybe ir pasinaudojo mūsų pilkis, atrijęs dalį maisto pamaitino vilkę. Sėdėdamas netoli jos su pasigerėjimu jis stebėjo kaip jinai godžiai ryja jo parnešta maistą. Taip jau yra buvę ne vieną kartą kai ji atsivesdavo vaikus ir reikėjo juos tankiai maitinti ir visaip kitaip juos globoti, tada jo kaip tėvo ir vyro pareiga maitinti savo šeimą.

Mažumėlę pailsėjęs vilkas paliko savo draugę po egle stiprinti sveikatos, o pats išėjo savo pramintomis pėdomis atgal prie palikto grobio likučiu. Atgal eiti buvo lengviau, todėl tikslą jis pasiekė daug greičiau, nes klaidžioti taip pat niekur nereikėjo vieta buvo žinoma. Tik atėjęs pamatė, kad turi svečių, ogi laputė beskanaujanti jo palikta stirnieną. Piktai suurzgęs metėsi šuoliais link jos, bet pūstauodegė nelaukė kol vilkas ją užpuls greitai nukūrė gelbėdama savo rudą kailį gilyn į mišką. Arčiau priėjęs pamatė, kad priėjo grobio būta ir daugiau svečių nieko gero jam ir neliko. Mažumėlę pasistiprinęs iš to paties kas dar liko, likusią dalį griebė dantimis ir nusinešė po egle pas savo vilkę. Pusę kelio nuėjęs pasijuto pavargęs ir atsisėdo atsikvėpti šalia pasidėjęs savo nešulį, kad tikrai niekas nepaimtu uždėjo leteną ir atsigulė ant pilvo snukį padėjęs ant letenos. Gerokai pailsėjęs, atsikėlė neskubėdamas, pasirąžė, sugraužė kažkokį kaulą nuo griaučių kuriuos nešė, lyžtelėjo sniego, apsilaižė ir pasiėmęs savo nešulį nuėjo toliau. Skubėjo pavyzdingasis vyras pas savo sužeistą draugę, nešdamas lauktuves, kurių ji tikrai laukia. Dar kartą pailsėjęs, brėkštant jau buvo prie eglės, bet ką pamatė tai tikrai jo nenudžiugino. Ten kur šaknys, prie kamieno gulėjo jo vilkė ir nejudėjo, o atokiau prie nestoro berželio, su beveik nukąsta užpakaline koja, gulėjo lūšis. Metė tas stirnos liekanas ir priėjo prie vilkės, pauostė, pauostė, bakstelėjo nosim, ji buvo negyva. Piktai pažvelgė ton pusėn kur gulėjo lūšis ir lėtai pradėjo eiti link jos. Ši suprato, kad čia geruoju nesibaigs, perspėdama jį piktai sušnypštė. Vilkas į tai nereagavo ir toliau grėsmingai artinosi. Kadangi sniegas jau buvo sutryptas prieš tai vykusios kovos tad vilkui niekas netrukdė stipriai atsispirti ir vienu galingu šuoliu atsirasti akimirksniu ant jos ir suleisti savo aštrius dantis į jos švelnų kailį. Aštrūs nagai ir nemažiau aštresni dantys susmigo į jo kailį, tegu ir trijų kojų, bet jų buvo pakankamai daug. Nuo veriamo skausmo akyse darėsi tamsu, bet tai jam nesutrukdė kelis kartus stipriai sukąsti jai sprandą gyvybiškai svarbiose vietose ir tokiu būdu susilpninti jos gynybą. Štai ir jos minkšta gerklė, iš paskutinių jėgų stipriai suspaudė ir pajuto kaip jo aštriosios iltys susmigo įjos trachėją. Pastebimai greit jis pajuto kaip atsileidžia įsitempę jos raumenys. Kai ji nustojo judėti, palengva atleido nuo įtampos sustingusius raumenis ir palengva atsitraukė nuo jos. Ji buvo negyva ir jis tuo didžiavosi, nors ir maudė visus šonus, nes jo kailis irgi buvo gerokai jos nagų sudraskytas.

Dangumi plaukė didžiuliai debesys beveik ištisai užklodami pirmosios naujų metų vakaro dangų. Miško gilumoje pasigirdo pratisas vilko kauksmas, jame galėjai išgirsti vienišumo, ilgesio, neapykantos gaidas. Nutilus šiai vilko širdies skausmo išraiškai, vėl aplinkui įsivyravo tyla, tik  vėjas nepaliaujamai pūtė ir nešiojo po laukus sniegą.

***********

GAMTOS VARTUS ATKĖLUS

Buvo ankstyvas vasaros rytas. Saulė dar tik  lindo iš už miško. Medžių viršūnės atrodė lyg krauju perpiltos, nuo raudonų lyg veršio kraujas, bundančios saulės spindulių. Bundant saulei, bunda ir visa gamta. Tai viename, tai kitame medyje girdėti prabudusių paukštelių čirškėjimas. Jiems taip pat, išaušus rytui, yra savų rūpesčių - tai lizdelį patvarkyti, tai savo plunksneles pakedent, pašukuot, o svarbiausia tai susirasti maisto patiems ir svarbiausia savo mylimus paukščiukus palesint. Mažylius palesint yra vienas iš svarbiausių ir sudėtingiausių uždavinių, nes kada tik beparlėktų, jų snapai visuomet atviri, tik ir laukia kada jiems įduos kokį mašaliuką arba kirmėlaitę.

Pažvelgus toliau j laukus matyti kaip katinas kažką vejasi, tikriausiai kokią laukinę pelę, kuri sulig aušra nespėjo parsirasti j savo urvelį. Paprastai šie graužikai maisto ieškosi naktį.

Išėjus iš kaimo, toliau j laukus, kur kadaise kolūkių laikais tarsi jūra banguodavo, ir ramiam orui esant, javai, dabar, deja gali pamatyti tik vėsint įvairių rūšių piktžoles. Iš visų žaliuojančių ir pradėjusių gelsti vešliausiai augo varputis ir usnys. Pažiūrėjus į tokį lauką norom nenorom prisimeni Tilvyčio „Usnyne". Bet ir čia virė savotiškas gyvenimas. Vabalai vabalėliai kažkur skuba j visas puses, kažkoks vikšras ropščiasi per usnies stiebą, kažkokios rūšies tokia didelė skruzdėlė ropoja per varpučio lapą, netoliese sučirškia žiogas, už kokių šimto žingsnių priekyje pasigirsta griežlės griežimas. Jis primena lyg kažkokį grasinimą, atsieit nesiartinkit prie mano lizdo, nes bus blogai.

Tuo tarpu, kol mes keliavome, saulutė spėjo gerokai pakopti zenitu aukštyn ir savo auksiniais spinduliais gerokai sušildyti Žemę motinėlę. Pakėlus galvą pažvelgti j saulę, kuri yra visos gamtos gyvybės šaltinis, pamatai, kad ore taip pat verda įtempta kova dėl būvio. Aukštai, vos įžiūrimas, sklando vanagas, savo nepaprasto įžvalgumo akimis stebėdamas kiekvieną žemės pėdą. Gal pamatys už kupsto pasislėpus zuikutį ar kokį kitą padarą, kuris būtų vertas dėmesio ir kuriuo galėtų numalšinti alkį, kuris po ramaus miego nakties yra labai didelis. Bet nepaisant to, kad ore sklando vanagas, ganėtinai daug ir mažesnių paukštelių ieško kuom pasotinti savo gūželius.

Taip besidairydami kas dedasi padangių platybėse, net nepastebėjome kaip atsidūrėme ant plataus griovio krašto. Vandens griovyje buvo daug, daugiau nei pusė, peršokti ar perbristi nėra ko nė svajoti.

-    Velniai rautų, reiks eiti per tiltą,- visą laiką tylėjęs sumurmėjo nepatenkintas mano bendrakeleivis. Nieko tokio, nes tiltas netoli, apie puse kilometro dešinėn, - atsakiau.

-    Tai ko nėjom iš karto per tiltą, jei žinojai, kad griovyje daug vandens, - nepatenkintas suburbėjo mano keliabendris. Pažvelgiau į jį, atrodė lyg būtų padlienos paragavęs.

-    Ko toks surūgęs iš pačio ryto, nejau tu manai, kad aš turiu žinoti visų griovių vandens lygį,- pyktelėjęs atsakiau ir ėmiau tyrinėti kas dedasi griovyje.

Išėjus j gamtą, mane domina viskas - ir augalija ir gyvūnija, nors ir nesu joks gamtos mylėtojas ar tyrinėtojas. Paprasčiausias žmogus, kaip ir daugelis, sovietmečiu dirbęs su traktoriumi tuos pačius laukus, o dabar bet ką ir bet kur, kur galima nors kiek užsidirbt sau kasdienei duonai, nes pastovaus darbo neturiu, taip pat kaip ir daugelis šiuo metu nepriklausomoje Lietuvoje.

Mano bendrakeleivis yra mano kaimynas, kuris vakar mano prikalbintas sutiko eiti kartu pagrybauti. Veikiau pažiūrėti ar jau yra kokių nors grybų. Anksti išsiruošėm todėl, kad rasai nukritus reikėjo grėbti šieną.

Mano žvilgsnis pastoviai buvo nukreiptas j griovį, tik retkarčiais žvilgtelėdavau kur einu, kad nepargriūčiau. Griovys iki pusės buvo prižėlęs meldais ir kitokiomis mažesnėmis vandens ar pelkių žolėmis, kurios tai vienur tai kitur kažkokio gyvio užkliudytos iš lėto sujudėdavo. Vietomis lyg antklodė užtemptos, vanduo buvo užklotas žalsvos spalvos kurkulais. Kur vanduo švaresnis buvo galima įžiūrėt vandenyje plaukiojančius buožgalvius.

Staiga pasigirdo garsus kre-kre-kre, kurį sekė trumpai kelis kart pliaukštelėjimas į vandenį ir mums vos ne prieš nosį pakilo laukinių ančių porelė. Kažkur melduose buvo jų lizdas su jaunikliais. Kai geriau įsižiūrėjau ton pusėn, melduose judėjo žolių stiebai, tai tikriausiai slapstėsi mažyliai.

-    Tfiu, kad jį kur griausmas, išsigandau tarsi meškos užpultas - nusikeikė mano kaimynas.

-    Na jei būtum užpultas meškos, tai su vienu tfiu nebūtum išsisukęs. Na o šiuose miškuose gal tūkstantmečio pradžioje ir buvo meškų, bet dabar tai tikrai jų nėra, gali būti be baimės,- atsakiau ir pasisukęs į jį pamačiau, kad ir jo veidas šiek tiek pralinksmėjo. Tik neaišku nuo ko, ar kad meškų nėra, ar nuo mano pasakymo. Pagaliau priėjome tiltą. Už tilto žaliavo , dar kolūkio laikais, apsėtas daugiamečių žolių laukas. Žolyne jau prasidėjusi įtempta darbo ir kovos už būvį diena. Ant šunažolės lapo užsikabarojęs kažkoks šimtakojis vikšras iš šono ramiai graužė tą patį lapą, kažkoks didelis juodais iki blizgesio sparnais vabalas, po savim pabrukęs kažką, taip pat ramiai pusryčiavo. Dešinėje nuo mūsų, gandras pakalnėje stovėjo ir laukė kol iš vandens pasirodys kokia užsisvajojusi varlė.

Paėjus maždaug iki pusės lauko, pamiškėje, kur mes ir ėjome, pamačiau penkis elnius, kurie taip pat ramiai sau pusryčiavo. Man sušvilpus, staigiai pakėlė visi galvas ir mus pamatę nukūrė gilyn j mišką.

-    Gražuoliai, kokie dideli, - nusistebėjo mano bendrakeleivis.

-    Taip, bet kažkodėl jų sumažėjo, anksčiau būdavo matyti ištisos bandos, - atsakiau,-būdavo po 30 po 40, o kartą mačiau gal daugiau kaip šimtą.

Ir vėl tyla, kurią drumstė tik žiogų čirškesys. Iki miško liko gal koks pusšimtis žingsnių, kai pro mūsų kojas, tarsi nuplikytas praskuodė kiškis. Žvairys dūmė taip, kad nė mūsų nepastebėjo. Pažiūrėjau ton pusėn iš kur atkūrė ilgaausis ir pamačiau lapę gal už kokių šimto, šimto dvidešimt žingsnių nuo mūsų. Tai štai kas įvarė baimės ilgaausiu!, kad reikėjo skuosti nesidairant j šalis. Pliaukštelėjau rankomis ir laputė akimirksniu dingo krūmuose. Akivaizdžiai ankstyvieji pusryčiai kūmutei buvo sutrukdyti.

Pagaliau mes jau miške. Pamiškys buvo priaugęs alksniais bei karklais, matėsi daug sausuolių kas liudijo, kad kirvis čia buvo senokai. Paėjęs toliau kur prasideda daugiau eglių, nes čia buvo mišrus miškas, matėsi gana daug apsamanojusių, tarsi seniai apaugę barzdomis, kelmai. Tai rodo, kad kažkada čia vyko retinimas. Išpjauta buvo patys storiausi medžiai, apie ką galėjai spręsti iš didelių kelmų.

Tylą drumstė įvairiausių paukščių garsai. Čirškėjo, švilpavo, ūkčiojo ir dar kitokiais įvairiausiais balsais sveikino saulutę tūkstančiai paukštelių.

Pasukome žvėrių išmintu taku kairėn, kuris turėjo mus nuvesti j kirtimą, dabar apsodintą jaunomis eglaitėmis. Už kirtimo augo beveik vienos drebulės, tai ir buvo mūsų kelionės tikslas. Ten dažnai rasdavau raudonikių, todėl ir dabar traukėme j ten.

Priėjome kirtimą, ėmiau atidžiau apžiūrinėti jaunąsias eglaites, jas su kaimynu pavasarį ir pasodinome. Todėl rūpėjo apžiūrėti kiekvienas sodinukas, kaip jis prigijo, kaip auga. Aplink styksojo vien kelmai ir krūvos nesudegintų šakų. Penkių ha buvusio miško plotas atrodė klaikiai. Galėčiau sulyginti kaip karo metu sudegintas ištisas kaimas, kai tiktai stykso krosnių kaminai. Pagalvojus, kad šį plotą su didžiuliais medžiais, sprendžiant iš kelmų galėjo būti apie kubą ir daugiau medienos iš vieno medžio, iškirto jį gana greit. Nepraėjo nė dviejų mėnesių. Na žinoma, tai lėmė šiuolaikinė ir be to užsienietiška technika. Na, o kol užaugs šios pavasarį pasodintos mažos eglaitės, praeis daugiau kaip šimtas, o gal ir du šimtai metų, kol jos pasieks tokio dydžio kaip nupjautosios. O kiek joms teks visko pergyventi, ir šalčių ir vasaros karščių ir žvėrių daromą jaunuolynams žalą. Paėmus, kad ir toks medis, juk jis taip pat gyvas, jis kvėpuoja, jis auga, juo teka kraujas, jei taip pavadinsim juo tekančias sultys, kurias siurbia iš žemės savo šaknų pagalba, jis taip pat ir dauginasi kaip ir bet koks kitas gyvas padaras. Kadangi čia kirto dar šiemet, tai ir dabar dar kelmai buvo sakuoti, o iš tų kur augo beržai dar ir dabar sunkėsi sula, todėl jie buvo lipte aplipę įvairiausiais vabzdžiais bei musėmis.

Kol aš svajojau, mano kaimynas intensyviai apžiūrinėjo sodinukus. Užsikūriau cigaretę ir priėjau priėjo.

-    Na kaip ? - paklausiau. - Gražiai prigijo, nenueis vėjais visas darbas.

Žaliuoja visos kaip rūtos. - Atsakė mano bendrakeleivis ir patraukė į drebulyno pusę. Apeidamas didžiulį eglės kelmą paskui jj nuėjau ir aš. Tarp kelmų, kur nebuvo išmaujota traktoriaus matėsi žemuogynai, deja praskleidus lapelius uogų nebuvo, gal pirmaisiais metais miškinės žemuogės uogų ir neturi, o gal paukšteliai nurinko, kurie ir yra tikrieji miško šeimininkai.

Įėję į drebulyną, pradėjome atidžiai ieškoti grybų. Praslampinėjus kokį pusvalandį buvome radę po keliolika grybų, daugiausia žaliuokės ir tik keletas raudonviršių. Besibraunant pro nuvirtusio baltkarklio šakas už kažko užkliuvau ir išsitiesiau kiek ilgas. Užkritau ant kažko smailaus ir aštraus, nes pajutau aštrų skausmą šone ir net keliose vietose.

-    Pasislink ir aš prigulsiu -juokdamasis įgėlė mano kaimynas - mišku einant nereikia varnas gaudyt su burna, o reikia žiūrėt kur kojas dedi. Kol jis priėjo aš jau buvau atsikėlęs ir stovėjau ranka susiėmęs šoną ir koja bandžiau paspirt šaką už kurios užkliuvau. Nukritus lapams ir prasiskyrus pernykščiai žolei pamačiau, kad tai yra šešių šakų tauriojo elnio ragas.

-    Vis dėl to už kritimą man kompensuota, - džiaugsmingai pasakiau ir iškėliau ragą. Daugiau nieko nepasakęs pasisukau pažiūrėti ant ko aš užvirtau, nes baisiai skaudėjo sutrenktą šoną. Kojomis ėmiau spardyti lapus ir...

Viešpatie, žiūrėk, Pranai ką aš radau, - iš džiaugsmo garsiai sušukau, - čia netgi du ragai, - ir iškėliau ranką su dviem susipynusiais ragais, kurių vienas buvo pirmiau rastojo pora.

-    Ha, tai matai, kad vis dėl to apsimoka burna varnas gaudyti, o ne vaikščioti nosį į žemę įdūrus. Tris ragus beveik vienoje vietoje ne visuomet gali rasti, kad ir kiek žemai galvą palenkęs eitum. - Kandžiai atsakiau į jo pašaipą.

Na ką čia, - skėstelėjo rankomis Pranas. - Čia kaip loterijoj, papuolė laimingas bilietas tai ir išlošei. - Aiškiai nepatenkintas suburbėjo mano kaimynas. Pasiėmė savo krepšelį ir spardydamas visokius žolynų iškilimus nuėjo toliau. Tikriausiai irgi tikėdamasis rasti nors vieną ragą.

Išvaikščiojome dar vieną gretimais esantį kvartalą. Grybų turėjome abu beveik po lygiai, tiksliau pasakius ir gera šeimyna per porą kartų nesuvalgytų, po tiek turėjome kiekvienas. Pažiūrėjau į laikrodį, rodė jau per pusę dešimtos.

Gal traukiam namo, jau puse dešimtos, - gerokai garsiai pasakiau savo bendrakeleiviui, - kol pareisim ir vienuolika bus.

Kas bus? - iš už toliau esančio lazdyno krūmo paklausė Pranas ir kaip buvo pasilenkęs grybo nupjaut taip ir susilenkęs dar porą žingsnių į priekį ir nupjovė dar kelis grybus. Einam namo, sakau, jau greit dešimta valanda bus.- Priėjęs arčiau pakartojau. – Kol dar pareisim, pavalgius ir prie šieno reiks eiti. Kad jį kur galas, negi taip greit tas laikas prabėgo? Nespėjom dar gerai apžiūrėti o jau ir dešimta čia pat, o juk ne puse devynių atėjom.

Taip, laikas eina greitai, - atsakiau ir ant pečių užsivertęs ragus, o kitoje rankoje paėmęs plastmasinį maišelį su grybais patraukiau iš paskos.

Grįžome tuo pačiu keliu kaip ir atėjome. Nors ir ėjome tylėdami, bet mano nuotaika buvo pakili. Toks laimikis ir šiaip daug ką pamačiau. Atrodo, kad aplink niekas nepasikeitę, ir tiltas savo vietoje, ir paukščiai sklandė padangėje, ir žolėje vabzdžiai šmirinėjo taip pat, žiogai irgi nebuvo nustoję griežti savo monotonišką melodiją. Tik pakrantėje gandro nebebuvo, matyt ilgakojis nieko negavęs arba pasisotinęs nuskrido į savo lizdą. Gal būt nunešė maisto savo mažyliams. Na, o iš tikrųjų pasikeitę buvo daug kas, tik mums tai mažai jaučiama ir matoma, nes gyvenimas gamtoje taip pat nestovi vietoje. Taip bemąstydamas ir nepastebėjau kaip priėjome kaimą, o čia jau nebetoli ir namai, nes gyvenome beveik kaimo pakraštyje.

Tai susitiksim už valandos. - Pasakė Pranas ir pasisuko į savo kiemą, o dar paėjęs kokį dvidešimt žingsnių į priekį ir aš sukau į savąjį.

*********************

Buvo pats vasaros vidurys. Diena buvo tokia karšta. Kad tiesiog nebuvo kuom kvėpuoti. Keliu iš kaimo, kuris vedė į rajono centrą, susikabinę už rankų ėjo du jaunuoliai. Tai buvo vaikinas ir mergina, kuriems galėjo būti apie penkiolika na šešiolika metų. Kaip ir visi jauni, taip ir jie ėjo linksmai   apie  kažką  šnekėdami  retkarčiais  skaniai  nusikvatodami. Mergina vilkėjo kažkada buvusia žalios spalvos kartūninę suknelę su baltais  ir  raudonais  žirneliais  kuri  siekė  kelius,   o  vaikinas  buvo apsivilkęs drobinius marškinius kuriuos jam priaugti prireiks dar kokių penkių metų ir mūvėjo paprastas neaiškios medžiagos, aiškiai jam per trumpas, kelnes. Jie buvo iš to paties kaimo, gyveno jie netoli vienas nuo kito ir prieš karą lankė tą pačią mokyklą. Abiejų tėvai žuvo kare, o motinos dirbo neseniai susikūrusiame kolūkyje. Jaunuoliai aišku padėjo tvarkytis namuose, kad namo parėjusios motinos rastų viską padarytą, nes tada reikėjo labai sunkiai dirbti ir grįždavo labai pavargusios. Kartais kai vienas kuris negalėdavo įveikti, talkon kviesdavosi kitą. Kadangi šiandien buvo šventė į darbą ėjo tik kas šėrė gyvulius, tai mūsų herojų mamytės buvo namuose ir jiems buvo leista daryti ką nori, tai jie nutarė nueiti nusimaudyti ir netrukus jie jau pasuko kairėn lauko keliuku kuris kaip gyvatė vingiuodamas vedė prie nedidelio upelio. Keliukas atsirado karo metu kai iš to upelio kareiviai veždavosi vandenį lauko virtuvei ir kitoms reikmėms. Įsikūrę jie buvo kitoje kelio pusėje, o kodėl ne prie vandens taip niekas ir nežinojo, gal vieta gynybai buvo geresnė, ar suprasi vargšas karo reikalus dar vaikas būdamas. Nuo kelio iki upelio galėjo būti apie kilometrą, nėra jau taip toli, tik keliukas ganėtinai vingiuotas. Vingiuotas, todėl, kad aplenkia mūšio metu sviedinių išraustas duobes, kuris vyko dar prieš atvykstant tiems kariams. Na jauniems tai nemotais, nė nepajuto kaip atsidūrė prie upelio. Kai atėjo prie maudyklės, vaikinukas iškart nusimetė marškinius ir abiem rankom trindamas šonus staipėsi ant kranto, o mergina nuėjo prie vandens ir įbrido iki pusė blauzdų, ir įsitikinusi, kad vanduo šiltas šūktelėjo savo draugui ir po kelių sekundžių jau abu turškėsi vandenyje. Deja, jie nežinojo kad kartu jie maudosi paskutinį kartą. Tą naktį, į vaikino namus įsiveržė trys rusų kariai ir keli vietiniai liaudies gynėjai liepė susikrauti pačius reikalingiausius daiktus ir eiti į kiemą, taip daugiau jų niekas ir nebematė. Ryte mergina kaip visados nubėgo pas savo draugą rado tuščius namus, tik šuo prie budos gulėjo ir gailiai inkštė tarsi norėdamas pasakyti, kad jo šeimininkų nebėra. Mergina dar pavaikščiojo po kiemą užėjo j ūkinius pastatus keletą kartų pašaukė vaikiną. Perspėjusi, kad labai supyko išėjo namo taip ir nesupratusi kas nutiko, kur jiedu dingo. Grįžtant namo pamatė vandenį semiančią kaimynę ir pasilabinusi paklausė kur dingo jos draugas su savo motina, kad niekur negali jų rasti? Kaimynė gūžtelėjo pečiais ir eidama trobon pridėjo, kad negi suvoksi kas dabar kur eina ar važiuoja, kad ji vaikino teiravosi niekas seniai nebesistebėjo mat apie jų neišskiriamą draugystę žinojo visas kaimas ir laikė juos kavalierium su pana.

Slinko dienos, savaitės jaunosios panelės draugas su savo gimdytoja daugiau kaime nebepasirodė. Savaites keitė mėnesiai mėnesius keitė metai, o nerūpestinga padauža išaugo į dailią merginą, tikra jaunamartė kaip sakė kaimo moterys ir ypač tos, kurios turėjo panašaus amžiaus sūnūs. Dažniau pradėjo lankytis jaunuoliai, vienmečiai, vyresni vargingesnį ateidavo pėsčiomis, turtingesnieji atvažiuodavo dviračiais kas tuo laiku buvo prabanga. Kartais visos jaunamartės susirinkdavo pas kurią nors draugę sueidavo vaikinai, tai tam kieme klegesys netildavo iki pat paryčių kol kuris susizgribdavo kad anksti reikės keltis. Tačiau mūsų herojė mokėjo gudriai išsisukti iš bernelių vilionių. Taip jos ir leido dienas dvi, abi dirbdamos toje pačioje fermoje, melždamos karves.

Bėgo metai, šalis laidojo Andropovą, o Rūta, toks mūsų merginos vardas, laidojo savo motiną. Likusi viena Rūtelė dar daugiau pasidarė uždaresnė, nors jau ir amžius nebe jaunystė, bet gerbėjų netrūko, tik to vienintelio niekaip negalėjo išsirinkti. Taip viena ir į darbą, ir iš darbo, ir namuose taip pat niekas nelaukė. Daugelis siūlė jai persikelti gyventi į miestą susirasti geresnį darbą, išsilavinimas aukštasis, o ji karves melžia. Dabar, kai mamos nebėra niekas nebelaiko, mieste ir vyrą lengviau susirast. Bet ji atsikalbėdavo, kad jai gimtinė svarbiau už viską, o ir mamos kapas čia pat, bet pati savyje galvojo visai ką kitą. Gyliai širdyje ji vis dar tikėjo sugrįšiant savo mylimąjį, todėl ir nenorėjo niekur iš ten išeiti, kad sugrįžęs rastu ją namie. Mintyse jau seniai buvo apmasčiusi kaip jiedu gyventų kartu. Ji niekaip negalėjo įsivaizduoti, kad jis galėtų turėti kitą moterį, ji buvo įsitikinusi, kad ir jis nori tik jos. Taip kuždėjo jai nuojauta, to norėjo jos širdis, nesvarbu, kad jau greit švęs septyniasdešimtąjį gimtadienį, bet ir dar po tiek pat metų ji nenustotų jo laukusi.

Netruko prabėgti tos kelios dienos kai prireikė Rūtelei ruoštis savo gimtadienio puotai, nors ir slėgėjos pečius nemaža amžiaus našta, bet ji dar pakankamai žvitriai sukosi virtuvėje apie puodus ruošdama įvairiausius patiekalus. Svetainėje, balta staltiese apdengtas stalas jau laukė kada ant jo bus kraunamos lėkštės svečiams ir su patiekalais. Be stalo svetainėje dar buvo pasienyje lova jei kokiam svečiui prireiktų, o prie durų kampe stovėjo komoda virš kurios kabojo nemažas veidrodis. Kita siena puikavosi dviem nemažais langais kurie žvelgė į nedidelį darželį pilną įvairiausių gėlių ir kurių palanges puošė vazonai su gėlėmis, nepaisant, kad lauke jau buvo vėlyvas ruduo, kai kurios gėlės dar tebežydėjo ir tai kambariui suteikė dar daugiau jaukumo. Štai tarpduryje pasirodė Rūtelė nešina lėkštėmis kurias eidama ratu vikriai vienodais tarpais išdėliojo ant stalo. Taip palengva buvo nukrautas visas stalas, paskutiniai buvo padėti gėrimai, beliko laukti svečių kurie taip pat turėtų netrukus pradėti rinktis. Dar įtalpinusi tarp visų valgių ir gėrimų lėkštelę su duona išeidama Rūtelė stabtelėjo prieš veidrodį porą sykių ranka persibraukė per plaukus ir išėjo į prieangį pažiūrėti ar neateina kas iš svečių. Pažiūrėjo kairėn, žvilgterėjo dešinėn, nė gyvos dūšios kaip sako liaudis. Pakėlė akis į dangų pasižiūrėjo į virš galvos praplaukiančius debesis ir apsisukusi įėjo vidun. Nuėjusi atgal į svetainę dar sykį apžvelgė stalą ir įsitikinusi, kad tikrai nieko netrūksta nuėjo į virtuvę pridėjo ranką prie puodo patikrino ar neatvėso bulvės ir prisitraukusi arčiau kėdutę atsisėdo nugara atsiremdama į krosnį. Galva pasukta į duris, bet akys, rodos nemato nieko, taip užsisvajojusi prasėdėjo gal minučių dešimt. Staiga tylą sudrumstė ir iš susimastymo pažadino garsus beldimas į duris, greitai pašokusi nuskubėjo prie durų, kaip ji manė, įleisti pirmuosius svečius. Atidarius duris už jų stovėjo senyvo amžiaus nepažystamas vyriškis. Iškarto nustebo, nes ne to tikėjosi pamatyti, bet greit atsitokėjusi paklausė ko jam reikia, vyras buvo apsirengęs tvarkingai, ant galvos tamsios spalvos skrybėlė, vilkėjo pakankamai brangų rudeninį paltą kuris siekė kelius, mūvėjo juodomis, gerai išlygintomis kelnėmis ir buvo apsiavęs juodais nublizgintais pusbačiais. Veidas buvo apžėlęs trumpa pusiau pražilusia, bet tvarkingai prižiūrima barzda. Klausimu j klausimą atsakydamas vyras pasiteiravo ar dar čia tebegyvena tokia Rūta. Kam jos prireikė, vėl sekė griežtas klausimas, aš esu Rūta ir gyvenu čia nuo gimimo, o pats kas toks būsi, neatlyžo kamantinėjusi Rūta.

Rūtele, nejaugi nebepažysti, taip labai pasikeičiau?

Viešpatie, Vytai čia tu, nustebusi drebančiu balsu paklausė Rūta, nes antrojo herojaus vardas yra Vytautas.

Taip mieloji taip, čia tikrai esu aš, velnių nešiotas ir vėl savo gimtinėje pamestas. Puolė vienas kitam į glėbį ir stipriai apsikabino, ašaros pabiro abiem, bet tai buvo džiaugsmo ašaros. Kelias minutes taip pastovėjo, ir atsitraukusi Rūta dar gerai nužvelgė svečią, paėmusi už rankos nusivedė į svetainę ir paėmusi iš jo paltą pasodino prie stalo.

Tu tikriausiai alkanas iš kelionės aš tau ką nors įdėsiu, o tu valgydamas papasakosi kas jums nutiko, kur tada dingot, ir vėl abu karštai apsikabino.

Kaip visada pirmieji ateina tie, kurie toliausiai, taip buvo ir šį kartą, pabeldę kelis kartus į duris ir nesulaukę kvietimo nusprendė, kad šeimininkė užsiėmusi ir jų negirdį, todėl nieko nebelaukę įėjo vidun. Pašūkalojo, pašūkalojo, niekas nieko nesako žvilgterėjo į svetainę ir, o viešpatie sėdėjo Rūtelė apsikabinusi savo mylimąjį ir nejudėjo. Pašaukę dar sykį ir neišgirdę jokio atsako priėję artyn pamatė, kad jiedu buvo negyvi. Jiems dar nespėjus atsitokėti pradėjo rinktis ir kiti svečiai, visi buvo apstulbę nuo matyto reginio. Visi suprato kas tai, ir kodėl taip atsitiko, paprasčiausiai nebeatlaikė jų širdelės per didelio emocinio krūvio, bet pagaliau jiedu kartu, kad tikrai jie būtu kartu užsakė didesnį karstą ir paguldė abu kartu. Amžinojo poilsio juos paguldė šalia Rūtos mamos kapo. Dabar jiedu nuo šiol, amžinai kartu, daugiau jų niekas nebeišskirs.

Taip baigėsi viena istorija, bet gyvenimas tęsiasi. Prie to paties upelio, linksmai klegėjo vietos jaunimas, o viena jaunuolių porelė atokiau nuo kitų nuotaikingai diskutavo apie savo meilę.

*********************************

Buvo karšta vasaros diena, saulė tiesiog kepino. Tiek žmonės, tiek gyvuliai neturėjo kuom kvėpuoti. Keliu važiavo penki arkliais kinkyti vežimai, du, kurie važiavo priekyje buvo paprastos vežėčios, o kiti trys buvo dengti ir jie buvo dvigubai didesni nei įprastiniai. Traukė juos po trejetą arklių. Tai čigonų taboras traukė į kitą vietą. Palengva sukosi vežimo ratai skirdami kelio dulkes. Arkliai buvo pavargę ir nuo nueito kelio, ir nuo kepinančių saulės spindulių. Pavažiavus dar apie porą kilometrų pasirodė pirmieji N kaimelio trobesiai, o už kaimelio matėsi miškas. Arkliai lyg nujausdami greitai būsiant poilsį traukė vežimus iš paskutiniųjų. Kaimelis buvo nedidelis, gal koks šimtas trobų, tik labai netvarkingai išsimėtęs, troba šen, troba ten kaip pupos bulvių lauke. Baigiant pravažiuoti kaimą, paskutinė troba stovėjo beveik pamiškėje, daržinę su ūkiniu teskyrė gal koks penkiasdešimt metrų nuo pamiškėje stypsančiu keleto alksnių. Abipus kelio, laukai buvo apsėti raudonaisiais dobilais. Vienoje pusėje dobilieną dalijo traktoriais išvažinėtas lauko keliukas vedantis link miško kuriuo ir pasuko taboras. Arčiau miško tarp raudonų dobilų žiedų puikavosi baltųjų ir geltonųjų ramunių žiedai. Pravažiavus dobilieną, keliukas suko atgal link kaimo ir pravažiavus kelis karklų krūmus staigiai suko į mišką. Karklais buvo nuaugusi visa pamiškė ir dėl įvairovės dar stiepėsi kelios blindos. Keliukas taborą atvedė į mišką įlindusią kokio pusės hektaro didumo aikštelę kurioje, vienoje pusėje pūpsojo didžiulės akmenų krūvos. Dar toliau savo gyvavimą tęsė kažkada čia buvusiu pastatų pamatai ant kurių ir užvažiavo pirmasis vežimas, ir sustojo, sustojo ir visi kiti. Visi vyrai iššoko iš vežimų ir nuėjo pasižvalgyti. Reikėjo įvertinti padėtį ir ką darys toliau. Arkliai nieko nelaukdami pradėjo godžiai pešt sodrią žolę ir kiekvienas stengėsi kuo daugiau, nes neaišku kiek dar reikės traukti tuos vežimus ir kada vėl pasitaikys tokia galimybė pakrimst tokio gardėsio. Taip mastė ar panašiai, per dieną nieko neėdę vargšai gyvuliai, o žmonės greitai išsiaiškino kas atsitiko apėjo visą laukymę ir pradėjo rikiuoti vežimus postoviui surikiuodami juos puslankiu vienas šalia kito. Greitai buvo iškinkyti ir supančioti arkliai kurie nieko nedelsdami toliau tęsė pasimaitinimo akciją. Supratę, kad niekam jų nebereikia, gyvuliai neskubėdami rovė sultingą dar nepernokusią žolę vieną koją atstatę į priekį ir retkarčiais pakeldami galvas, kad sukramtytų susipeštą žolę. Tuo tarpu žmonės ruošėsi pasekti arklio pavyzdžiu ir taip pat pasidaryti ką nors valgomo. Tik jiems tai užims kur kas daugiau laiko. Darbo pakako visiems, vieni nuėjo ruošti laužavietę, kiti nuėjo į mišką malkų, o likę paskutiniai du vyrai kurie dar kažko kuitėsi prie vežimų, moterų paraginti pasiėmė katras po du kibirus ir nuėjo į sodybą vandens. Na, o moteriškoji taboro pusė taip pat nesėdėjo, vienos tvarkėsi su vaikais, kitos gražinosi save, dar kita grupė ruošė visiems vakarienę ir tik pačios seniausios, kurios jau nieko nebegalėjo, ramiai sėdėjo prie vežimų ir stebėjo kaip vyksta visa, iki kaulų smegenų pažystama, rutina. Laužas jau smagiai spragsėdamas degė kai pilnais kibirais vandens grįžo abu vyrai ir greitai buvo apspisti likusiųjų. Greitai tirpo kibiruose ką tik parneštas vanduo. Puodelis vandens per dienos karščius ištroškusiam, tai tikra palaimą. Likusi, nepilną kibirą supylė į katilą kurį pakabino virš laužo ir vėl tie patys vyrai pasiėmę taip greit ištuštėjusius kibirus kažką tarpusavyje šnekėdami patraukė sodybos link. Moteriškės ir toliau tvarkė savo moteriškus reikalus. Vyrai tvarkė tai kas jiems privalu, vieni tepė vežimų ratus, kiti tvarkė pakinktus, kai reikės kinkyti, kad būtų tvarkoje. Pilnais glėbiais žagarų parėjo vyresnieji berniukai, trys parėjo kartu, o pats mažiausias iš jų, kuriam galėjo būti ne daugiau kaip kokie septyni metai, visai iš kitos pusės nei jo draugai išlindo gal po kokių penkių minučių nešdamas vos ne už save didesnį žagarų glėbį. Kai parėjo vyresnieji, kurie buvo gal kokių vienuolikos, dvylikos metų, niekas nekreipė dėmesio, bet pamatę mažąjį, dar su tokiu glėbiu, visi pradėjo jį girti. Nesvarbu, kad panosėj snarglys lig apatinės lūpos nukaręs, bet išdidus plačiu žingsniu nunešė žabus prie laužo, padėjo, atkala ranka perbraukė per panosę ir patenkintas šypsodamasis nuėjo pas tėvą ir laimingi kažką čiauškėdamas atsisėdo ant kelių. Jam būdavo leidžiama kur kas daugiau negu kitiem, nes kol kas tabore jis yra mažiausias, o be to, jis yra barono mažiausiasis sūnus, tuo viskas ir pasakyta.

 

******************

Vieną saulėtą vasaros dieną į nedidelį kaimelį atvažiavo žemkasė ir sustojo kitame kaimo gale prie nuošaliai stovinčio namo. Iš namo išėjo šeimininkas ir nusivedė ekskovatorininką už tvarto kur plytėjo didelis laukas su žole. Toliau buvo matyti būrys besiganančiu karvių. Vyrai atėjo prie kuoliukais pažymėto ploto ir šeimininkui dar rankos mostu parodžius ribas atvykėlis palinksėjo galvą ir kažką pasakęs greitai nuėjo prie savo mašinos. Netrukus garsiai burgzdama ir linguodama į šalis prie pažymėtos vietos privažiavo ir nedelsdama kibo į darbą žemkasė. Kabinoje vyriškis darbavosi visomis keturiomis, rankomis stumdinėjo ir traukinėjo svirteles, tai link savęs, tai nuo savęs, į vieną šoną, į kitą šoną kojomis spaudė pedalus, tai vieną tai kitą. Tik jis vienas žinojo kada ką spausti kada ką traukti ir į kurią pusę. Kai jau tvenkinys buvo beveik iškastas savo plačia nosimi aukštyn žemyn linguodamas atvažiavo buldozeris ir pradėjo apie tvenkinį lyginti iškastą gruntą. Tik saulei pradėjus slinkti vakarop abu mechanizmai baigė darbą ir nuvažiavo prie kelio kur jų laukė mašina su ilga platforma ant kurios abu buvo pakrauti ir nuvažiavo savais keliais.

Vasarai baigiantis apie tvenkinį gražiai žaliavo žolė, o tvenkinyje nardė žuvys. Vieną popietę atėjo visa šeima, abu tėvai ir trys jų vaikai, du paaugliai berniukai ir mergaitė, gal kokių dešimties metų ir iškasę duobutes pasodino medelius aplink visą visa tvenkinį. Tėtis ir mama taip pat pasodino po medelį. Mama plačiašakę eglaitę, o tėtis svyruoklį beržą.

Buvo labai šalta žiema, tvenkinyje išmirė daug žuvų, nušalo ir daug medelių apie tvenkinį. Pavasarį sužaliavo tik tėčio pasodintas berželis, šalia mamos eglutė ir kitoj tvenkinio pusėj liepaitė. Taip jie trys ir stovėjo, daugiau niekas nieko ir nebepasodino. Praėjus keleriems metams šeima išvažiavo gyventi kitur, sodyba liko tuščia. Medeliai jau buvo gerokai paaugę ir atsilaikė prieš visas tuo metu siautusias audras ir kitas negandas. Siaučiant vėtrai siūbavo ir lankstė šakas, rodos norėdami pasiekti vienas kitą, eglutė tiesia savo žaliąsias šakas tarsi rankas, ateik baltakamienį leisk prisiglausti. Atslūgus vėjo gūsiui plonos svyruoklio šakelės pasvyra link eglutės, ateik brangioji, kur tu. Kitoj pusėj liepaitė palinkusi į jų pusę, rodos taip ir prašo nepalikit manęs, sesute egle, paimkit ir mane savo draugėn, brolelį svyruonėli ir aš noriu kartu. Bet viskas praeina ir praslinkus audrai vėl visi trys stovi ramiai išdidūs atsilaikę prieš gamtos stichiją.

Bėgo metai, slinko dienos, gražios saulėtos taip pat audringos su lietumi, o žiemą sniegas ir šaltis. Medeliai užaugo ir virto galingais medžiais, bet ir dabar jie vienas į kitą tiesia šakas tarsi norėdami apsikabinti, kaip žmonės, bėdoje pasiguosti, o kai viskas gerai kartu pasidalyti džiaugsmu. Vasara liepoje nepaliaujamai dūzgia rinkdamos medų bitės, o jai tai skamba tarsi gražiausia muzika. Eglutę, vasara savo čiulbėjimu linksmina kažkoks paukštelis kuris jos šakų tankynėj susisuko lizdelį. Berželis svyruonėlis neturėjo pastovaus gyventojo tad jam tenka tenkintis tais kurie nutupia jam ant šakų nors trumpam poilsiui, bet jis buvo laimingas, kad jo draugei eglutei ir sesei liepai buvo gera. Pučiant nors ir menkiausiam vėjeliui ošdamas šnabždėdavo joms apie meilę, o jos tarsi pritardamos lengvai linguodavo pučiant tam pačiam vėjeliui.