Mažas beržynėlis ir pilka bitutė

Akmeninis šulinėlis ir žala karvutė

Žalias pušynėlis ir griovys šalia

Čiulbanti lakštutė ir žolė žalia

Pamatai šventyklų ir troba sena

Žaidžiantys vaikučiai ir močiutė žila

Vėjinis malūnas ir ąžuolas prie kelio

Ant stulpo gandro lizdas ir gluosnis prie takelio

Čia mano gimtas kaimas, čia gimti namai

Čia auga obelėlė ir žydi jazminai

Liepos kvepiančios medum ir duona kvepiantys rugiai

Čia užaugau aš, čia senolių kapai

Čia mano gimtas kaimas

Čia mano namai

************

Aš ateisiu pas tave saulės nutiestu taku

Ir paėmęs ant rankų

Nunešiu aukštai į kalnus

Kur aidas be paliovos

Vis kartos ir kartos

Mažyte aš tave labai myliu

Viršūnėj kalno, aš tau paklosiu

Debesį pūkinį,

O saugot tavo sapną paprašysiu

Mėnulį sidabrinį

O tu sapne matai

Kaip einam mes abu

Per jūras, kalnus ir miškus

Mėnulio nušviestu taku

**********

Prisimenu aš tas Rankas

Kaip švelniai glostė Jos mane

Bėdon patekus Jos būdavo šalia.

Minkščiausias patalas Jos buvo,

Kai mažą migdydavo mane.

Kodėl dabar Jos tokios šaltos,

Pamėlusios ir nejuda visai ?

Taip neseniai Jos glostė dar

Pečius manuosius ir tiesės į mane.

Kodėl dabar bejausmės guli ?

Menkiausios šilumos jau nebeturi

 Ir tik rožančius supa Jas.

Tarp pirštų abrozdėlis šventas,

Bet tai ne nuotrauka sūnaus,

Kurį labiausiai Jos mylėjo ir

Žvaigždutę skynė nuo dangaus.

Nebematau aš Rankų tų gerųjų

Ir nebematysiu Jų daugiau,

Nes uždanga storiausia skiria -

Kas gali būti dar žiauriau ?

 Kodėl užmerkei tu akis savąsias?

Kodėl tu užmiršai alsuot ?

Čia mes vaikai juk tavo.

Mamyt, gal reikia ką paduot ?

Kodėl tyli ir nieko nesakai ?

Guli tyli, šalta kaip ledas...

***********

Senas ąžuolynas kaimo pakrašty

Akmeninis šulinys kiemo vidury

Prie tvarto klėtelė glaudžias

Ten močiutė mintį audžia.

Šunelis prie budos guli laukia

Tuoj aplos jei eis kas per palaukę.

Žydį liepos palei kelią

Pulkas bičių triukšmą kelia

Renką medų po kruopelę,

Susispietusios būrin neš medutį avilin.

Pievoj ganosi arklys, o šalia avių būrys

Kaip jūra banguoja laukas rugių

Bus duonelės ir pyragų gardžių.

Kaštonų žvakės sudegė seniai

Soduos noksta raudonšoniai obuoliai

Vasara, vasara kaip grąžu

Basa ražienom praėjo pamažu.

**************

Už nedidelio upelio

Ošia šilas prie pat kelio

Pažiūrėjus kaip gūdu

Ir įeiti ten baugu.

 

Ošia eglės, ošia pušys

Ant šakos ten miega lūšis.

Vaikšto briedžiai ir šernai

Pasipūtę išdidžiai.

 

Voveraitė uodegą išpūtus,

Grybą nunešė drevėn,

O kopūstų prisikirtęs,

Nuskuodė žvairys tankmėn.

 

Drevę kala ten genys.

Elnias nubėgo pro šalį,

Skuodė vargšas kiek tik gali,

Veja jį kažkoks žvėris.

 

Pakrašty to žalio šilo

Pučiant vėjui pamažu,

Iš upelio rūkas kilo,

Sklaidės virš aplinkinių laukų.

 

Taip gyvena šitas šilas

Amžių amžius ištisai.

Nepakeis jo niekas kitas

Tik žmogus, kaip paprastai.

***************

Viesulo žirgais kinkyta

Skrieja ledo Karieta

Sniego skraistę apsigobus

Atlekia pas mus Žiema.

 

Vėjas švilpia, ūžia, kaukia

Medžiai lenkiasi žemai,

Dejuoja paukščiai net ir žvėrys

„Nejau sušalsime čionai?"

 

Ledu apklojo ežerus, upes

Užmigo žuvys po ledu

Storai, lyg antklodė pūkinė

Sniegu užklojo ežį ir peles.

 

Netruks praeit šalta žiema

Pūga nusineš ir vėjo dainą

Kaip rytdiena dabar išaušta

Vėl greit pavasaris ateis.

 

Atjos pavasaris ant balto žirgo,

Pabers ant žemės tūkstančius žiedų,

Pragys paukšteliai įvairiais balsais.

Tik pažiūrėki, kaip aplink gražu !

******************

Kadaise čia skambėjo dainos

Kai grįždavo jaunimas po darbų

Linksmai skambėjo juokas

Aidu vingiuodamas tarp pastatų

Aikštėje buriavos vyrai

Į laisvės kovą eidami

Čia sukosi sparnai malūnų

Išdykėliško vėjo genami.

Nūnai neliko nieko

Tik kelios trobos, daugiau tik pamatai

Ir tos seniai statytos

Prie akmeninių pamatų

Dar mėtos kelios plytos

Kadaise gyventa čia žmonių

Ir ąžuolai pasenę

Plikas šakas

Sakytumei rankas į dangų tiesią

Tai būtų viskas kas dar senovę meną

Dabar jaunimas jau kitoks

Kitokį pripažįsta meną

Ir nebe dainos tylą drumsčia

Bet garsai mašinų nebylių.

Va toks beliko gimtas kaimas

Mąstau stovėdamas

Prie protėvių kapų.

********

Gyvenimas, tai upė,
Kur teka nuo kalnų.
Žmogus - vanduo
Kai skinasi sau kelią
Tarp uolų ir akmenų.
Kaip upei taip ir žmogui
Gyvenimas nelengvas nuo vargų.
Todėl, mieli bičiuliai mano
Geriausio Jums linkiu.
Aš ne poetas didis,
Kaip ąžuolas miške,
Bet paprasčiausias medis,
Palinkęs ties upe.
* Nors žodžiai paprasčiausi,
Bet iš visos širdies,
Todėl mielieji mano,
Geriausios Jums kloties.

ČIA MANO TĖVYNĖ

Žvaigždėtas dangus, vaiski mėnesiena

Ant ežero kranto valtelė sena.

Medinėj trobelėj močiutė viena.

Dar tvartely karvutė, rupšnojanti šieną.

 

Gamyklų kaminai virš didžiulių namų

Vingiuoja pilkas kelias tarp girių ir kalvų,

 Čia būrelis vaikučių ant smėlio krūvos

Rankos glostančios galvą, motinėlės manos.

 

Senas kryžius akmeninis prie kelio

Ir vėjo malūnas prie mažo upelio,

Pievoj ganos žalmargių banda

Čia mano Tėvynė, brangi Lietuva.

 

GIMTINĖS VAIZDAI

Čiulba vieversėlis virš gimtinės laukų

Ošia senas šilas prie ežero krantų,

Bitutės neša medų ištisais pulkais.

Pievoj ėda žolę juodbėriai žirgai

Šaukštas medaus, juodos duonos riekė –

Ir pieno puodelis, iš tolo jų siekė.

Sode obelėlės šakos linksta žemai,

Dideli raudonšoniai prinoko obuoliai.

Sotūs basakojai krykštauja vaikai,

Čia gi jų Tėvynė, jų gimti namai.

Šaltam akmenėliui senas beržas ošia,

Jeigu tu sušiltum aš tau duočiau tošį,

Šaltos bangos daužo krantą gintarinį,

Šitas kraštas mano čia mana gimtinė.

*********

Didžiuliam lauke siūbuoja javai

Vidury senas ąžuolas rymo

Kadaise čia buvo namai

Žydėjo gėlės, ir paukščių balsai nerimo

Dabar tik varna pailsėt nusileidžia

Kai naktis savo uždanga juoda išskleidžia

Ir karksėdama taip paguodžia ąžuolą

Vienišą, seną kuris tikrai tolimą praeitį meną

Nakties juoda marška glosto langus

Danguj pilnatis debesų bandą gano

Miške ūksi pelėda išpūtusi žandus

Pamiškėj ganos elnių banda

Žaidžia lengvas vėjelis ąžuolo šakose

Ant šakos ramiai snaudžia varna

Paskendusi savo mintyse

Bėga laikas kaip upė srauni

Čia laksto vaikai, čia jau dideli

Keičiasi žmonės kartom

Keičiasi žemės veidas nejučiom

Ir to kas buvo kažkada

Jau nebegrįš tai niekada.

 

*****************

 

Ganau akis po pilką dangų

Matau kaip debesis kedena vėjas

Kaip dega ryto saulė

Raudonam dangaus skliaute

Akis žemyn nuleidęs aš matau

Kaip vieni laukai pasipuošė žaliai

Kiti juoduoja kaip naktis

O dar kitur ražienos tebestyro

Giliai įkvėpęs ryto oro tyro

Kol dar lydi mėnulio pilnatis

Einu toliau skaičiuodamas žvaigždes

O jų pastebimai mažėja vis mažėja

Ant kelio lapais žaidžia rytinis vėjas

Šiurena pageltusius žolės lapus

Toli už miško pasislėpė mėnulis

Bet vėsų rudens rytą

Jau žemę glosto saulės spinduliai.

 

******************

 

Palaukėm, pamiškėm, paskubom

Su uogom, grybais ir nuogom ražienom

Prabėgo vasara basa

Ir pievose kaip ašara

Nebežibės rasa

Išskrido gervės ir gandrai

Ir vėl juoduoja suarti laukai

O vasarėlei iš paskos, ruduo

Su dėde Derlium atkeliauja

Sodai pilni obuolių

O mokyklose vaikų.

Atkeliavo rudenėlis

Su žiedais jurginų

Su šalnom su balom

Ir naktim tamsiom.

Nebmatyti vakarais

Klegančio jaunimo

Nebgirdėti subatom

Skambių gegužinių

 

********

 

Jau rieda Grįžulo ratai Paukščių taku

Išskrenda gervės atneša žiemą

Ant savo sparnų

Minkštam savo guoly užmigo

Ežys, meška ir barsukas

O žemė vis sukas, vis sukas, vis sukas

Pabiro baltos snaigės

Ant medžių ir laukų

Dar girdėt krankimas

Paukščių juodų.

Prabėgo kalėdos, Nauji metai

Dar karaliai trys

Baigiasi vasaris, čiulba vieversys

Štai pavasaris pragydo

Balseliais įvairiais

O rytais aušrinė vilioja

Nusiprausi prie šaltinio skaidraus

Seniai savo guoly pabudo

Ežys, meška ir barsukas

O žemė vis sukas, vis sukas, vis sukas

 

**************

Paimk nuo žemės klevo lapą

Kuris pageltęs nukrito nuo šakos

Ir įsidėk jį į albumą savo

Ten prie nuotraukų senų

Kurios pagelto kaip tas lapas

Nuo laiko negandų šalnų

O kai praeis daug metų

Ir būsime seni, seni

Vartysime albumo išblukusius lapus

Ir radę klevo lapą

Tarp nuotraukų visų

Mes prisiminsime jaunystę savo

Ir daug linksmų gražių dienų

Prisiminsime kai pirmąkart stovėjome prie lopšio

Prisiminsime kai pirmąkart mes ištarėm myliu

Ir koks saldus pirmasis buvo bučinys

Dabar beliko tik svajonės ir prisiminimai

Kai laukiam atvažiuojančiu vaikų

 

***************

Stoviu aš miško pakrašty

Salia didžiulio lauko

Ir mintyse grįžtu į tuos laikus

Kai čia sodybų pilną buvo

Dideli stovėjo trobesiai

Svirnas, klėtis, daržinė

Kieme giedodavo gaidys,

O tvarte žvengdavo žirgai

Seklyčiose taukšėdavo audinio staklės

Ir drobę ausdamos jaunamartės dainavo savo dalią

Akmuo, didžiulis, stovėjęs viksvyno pakrašty

Dabar jau pūpso lauko vidury.

Siūbuoja čia dabar kviečiai

Ir aukso varpas į dangų kelią

Ir tyliai akmeniui šnabžda savo dalią,

O vėjas glosto jo galvą samanotą.

Čia tuos laukuos anuomet

Per šienapjūtę skambėdavo daina,

O naktimis kūrenos naktigonių laužai

Dabar nyku, gyvybės čia nėra

Didžiuliai, kaip jūroje laivai

Čia birbia šalti metalo gabalai.

Čia buvo linksma, dabar dykynė

Ar neištiks ir viso kaimo toks likimas

Virš pamatų kur protėvių gyventa

Kur ilsisi senolių palaikai

Kaip jūra subanguos

Kažkieno čia pasėti javai.

 

*************

NUOSAVA KNYGUTĖ

 

Jeigu tau pabodo

Knygeles skaityti

Pabandyki drauge

Pats jas parašyti.

 Pažiūrėk pro langą,

Paklausyk močiutės

Ir net nepajusi,

Kad turi jau pusę

Nuosavos knygutės.

Vasara prabėgs

Ir ateis ruduo,

Saulutė nusileis,

Patekės mėnuo.

Sniego nematyti,

Ne, dar ne žiema.

Tu net nepastebėjai -

Knygutė jau baigta.

 

**************

Ar tu matei kaip skęsta juroj saulė

Paskutiniais spinduliais šukuodama bangas

Ar tu matei kaip ant kranto snaudžia

Lengvai siūbuodama pušis

Tu pažiūrėk kaip tarp šakų

Plonyti voras tinklą audžia

Tu pažiūrėk kaip dangaus žydrynėj

Maudosi mėnulio pilnatis

Ir plaukdami pro šalį debesėliai

Jam prausia veidą ir akis

Ar tu matei naktigonius kūrenant laužą

Klausyk, kaip skamba jų tyli daina

Ar tu matei kaip laivą blaško

Beribėj jūroj naktį audroje

Kaip blaškosi drugeliai

Naktinės lempos šviesoje

Tu paklausyk, padangėje čirena vieversys

lai juk pavasaris jau beldžias į duris

Tu pažiūrėk, snieguolė iš po sniego

Jau baltus kelia žiedelius

Netruks parskrist ir gandras

Parneš j iš kielę ant sparnų

Tu paklausyk kaip jis kalena

Ir pažiūrėk kiek žemėje jau daug žiedų.