Kas švietė, šviečia, tas ir švies,

kas sukasi, tas sukasi. Ir suksis.

Kas buvo, tas yra — ir bus.

Pasaulio sfera padalinta į keturias lygias dalis,

kiekvienoje tų dalių —   po tris   pasaulius.

Kiekviename pasaulyje — po begalę  žvaigždžių:

baltų,   raudonų,  geltonų,  žalių, mažų ir didelių...

Tos sferos viduryje — šaltalankis auga,

o apie jį drugeliai skraido, vabalėliai ropinėja,

paukščiukai čiulba,  kurmiai  urvelius sau rausia...

Čia nei baltos, nei juodos —  nėra.

Vaivorykštė  tik kartais  viršum visko šviečia.

Čia gimsta, čia gyvena, čia ir miršta.

Čia ir žmonių yra, kurie metalą  iš gelmių sau kasa.

Medžius sau kartais kerta ir sau  laužus kūrena.

Daug kalba ir ne viską tesupranta.

Daug sugalvoja, dar daugiau   užmiršta.

Pasigaminę dideliausius teleskopus, žiūri į žvaigždes

ir mato. Bet nesupranta kažkodėl,

kad visų gražiausia —

tai šaltalankis vidury dangaus.