Aloyzas Vilkys

Ištrauka iš knygos „Audringo pasaulio  laiptais kopta į viršūnes“.

„Savo jaunystę prisiminęs, galvojau: „Žemėje turbūt kaip koksai retas deimantas dar išlieka ir tikrasis atminimas. Tik gal nemokame dažnai mes tų dvasios draugų surasti. Ir gal išsirenkame lyg žaisliukus ne tuos, kurie praturtintų mūsų sielas. Bet tai jau gal ne mūsų bus kaltė?! Gal Laikas yra kaltas, kad taip siaubingai viskas susimaišo tikrų draugų ir pagarbos vertų dvasios asmenybių paieškų painiausiuose kelio labirintuose?!"

Prisiminiau žodžius išminčiaus: „Kas tau yra skirta, tu surasi, nes Jis patsai ateis prie tavo kojų, kelių kaip meiliai murkianti balta katytė kuri žinojo: tu, žmogus, seniai jos lauki". Ko gi aš laukiau? Dar vieno tokio susitikimo kaip su poetu - legenda Antanu Miškiniu! Mano Stebuklingų Atsitikimų su Nepaaiškinamais Sutapimais skaičių karuselė pasisuko, ir iš 1979 pasidarė 1997... Tais metais aš pirmą kartą ir išvydau gyvą kitą dar lietuvių poezijos legendą - iš Čikagos atkeliavusį ir po Nepriklausomą Lietuvą važinėjantį Bernardą Brazdžionį. Tai buvo dienos man irgi tokios pat brangios kaip Juknėnuose susitikus su Miškiniu. Nes aš buvau juk laisvas jau lietuvis, į kagiebistą Sokolovą nusispjovęs, kalbantis ir rašantis, ką noriu ir jaučiu. Tada ir aprašiau savo įspūdžius Čikagoje leidžiamame žurnale „Į laisvę": „Šiluma gal tik padvelkė į poetą iš poezijos vakaro organizatorių. (...) Mat ką tik iš Šiaurės ir Baltijos šalių dainų šventės namo buvo sugrįžęs iš Lietuvai politiniu aspektu žinomos Gotlando salos Naujosios Akmenės mišrus choras, kuris net keturias dainas pagal Bernardo Brazdžionio žodžius padainavo. Poetas labai susijaudinęs pasakė, kad šitaip gražiai ir aiškiai žodžius tariant chorų nėra dar girdėjęs niekur, net Čikagoje. O pagrindinė Brazdžionio atviliotoja, visame Akmenės rajone ir net toli už jo žinoma šviesuolė, turtingos sielos, tragiško politinės kalinės ir tremtinės likimo moteris - Stasė Niūniavaitė viena pati organizaciniu požiūriu padarė tiek, kiek nebūtų įstengęs visas tuntas buvusių nomenklatūrininkų, iš kurių ir dabar ne vienas užima aukštus Akmenės rajono savivaldybėj postus. Bernardas Brazdžionis patikėjo jai, kad mums „mirtinai reikia bent kartą pamatyti gyvą Brazdžionį". (...)

Turiu pasakyti, jog tai buvo neeilinis įvykis ir mano, jau ne trumpą gyvenimą nugyvenusio žmogaus, kelyje. Kiek daug, dar būdamas studentu, o paskui žurnalistaudamas po Lietuvą, buvau matęs ir klausęsis tarybinių poetų, valdžios pašlovintų ir pirmas knygeles išleidusių, laureatų ir nuo tiltų upėn nušokusių, prasigėrusių, ir brolius pardavusių čekistų! Bet didelio įspūdžio jie man nepadarydavo. (...) Gal ir dėl to, kad jaučiau, jog ta poezija vis dėlto ne tai, ko mano vidus alksta... (...)

Tačiau vieno poeto, kuris vėliau iškopė į tarybinės poezijos olimpą ir kurio galva būdavo vainikuojama laurų vainiku, šlykštūs epigramos žodžiai, išspausdinti „Tiesoje" ir skirti išeivijos poetui Bernardui Brazdžioniui, įsirėžė mano atmintin visam gyvenimui. Įsirėžė ir nupurtė pasišlykštėjimo virpuliu, nes mane, Lietuvos mokytojo vaiką, buvo išmokę skaityti ir mylėti ir Vytę Nemunėlį, ir Bernardą Brazdžionį, o štai tarybinis poetas rašo: „Per pasaulį keliauja... šuva". Atseit užjūriuose gyvenantis išgama, kurio ir poetu nepavadinsi, nes jam rūpi buržuazinė Lietuva, kryžiai, maldos, į Sibirą ištremti tarybų valdžios priešai ir pan. Vienu žodžiu, „šuva", ir tiek, tas Bernardas Brazdžionis. Nuo to laiko anas iškilusis tarybinis poetas - laureatas man kaip žmogaus sielos brolis mirė. Kaip ir daugelis to meto tarybinių poetų. (...)

Štai prie ko kartais mus privesdavo susipažinimas su poezija - vienokia ir kitokia. Bernardas Brazdžionis kai kam iš mūsų buvo kaip sąžinės priekaištas. Ir štai jis dabar - Naujojoje Akmenėje! O aš jį matau pirmą kartą. Tam istoriniam įvykiui pasiruošiau: iš knygų spintos ištraukiau per visus karus ir pokarius, per visus okupacijų dešimtmečius tėvo išsaugotą paskutinę B. Brazdžionio Lietuvoje išspausdintą poezijos knygutę „Kunigaikščių miestas", į kurią kiek nustebęs poetas užrašė: „Ačiū už išsaugojimą". (...)

Išlydėdama poetą Brazdžionį Stasė Niūniavaitė dar pasakė: „Tu, Poete, mums visiems per okupacijos dešimtmečius nualintos dvasios žmonėms davei būsimos Lietuvos kūrimo Sutvirtinimo Sakramentą. Pašlakstei savo didingos poezijos gyvuoju vandeniu... Manau, daugeliui iš mūsų to trūko. Ir daugeliui dar turbūt trūksta. Neapleisk mūsų žmonių, nes tik tavo dvasia tai pajėgia"... Viešpatie, kaip gražiai Tu tada pasakei Bernardui Brazdžioniui, Lagerių Madona!".

Nuo žodžių ir prasideda tikra žmonių draugystė? Tik nuo tokių, kurie užgauti gali tavo sielą, jei tu joje surasi stygą, savaisiais virpesiais priimančią to kito žmogaus, tavęs besišaukiančio, virpėjimą. Kaip matėte, virpėjimą sieloje keliančių žodžių ir žodelių aš negirdėdavau nei pats gimnazijoje ir universiteto auditorijose, nei siųsdavau jų kitiems. Galbūt dėlto, kad mūsų, Vilkių, šeimoje nuo vaikystės būdavau įpratęs į supantį pasaulį žvelgt nepatikliai. Ką padarysi: tokia terpė buvo mano - karas ir pokario siaubūnai su savais siaubais. Na, o kada gyvenimo bangos triukšmingai ir skandalingai ūždamos išmetė mane „į darbo fronto", kaip sakydavo sovietų i krantą - žurnalistiką, nori nenori privalėjau ką nors panašaus ir j surasti, nes juk žinojau: gyvenimas ilgas ir be prošvaisčių prieš akis jei ir toliau išliksiu vienišas kaip stepių vilkas, anot vokiečių rašytoji premijos laureato Hermano Hesės“.

Kūrybos archyvo kategorija:

Kūrybos archyvo autorius :

You voted 'Dislike'.
Kol kas komentarų nėra

Komentuoti