Recenzija
Dūsta už žodžių grotų
tavo mintis ir vaizdas. —
Noriu, kad sielai grotų
Poezija!.. Būtų lyg vaistas...
Sunkiai posmelį sukuri, -
ką apeini, ko privengi. —
Pulk į Gyvenimo sūkurį,
net žūti jame pasirengęs!
Garbstai gyvenimą laikiną,
užmiršęs erdvę ir skrydį... –
Poetas — dainoj susinaikina,
visas joje išsilydo.
Kaip laiškas...
Mes jaunystėj rašydavom laiškus... –
Mes per laiškus mėgom draugauti... –
Vis norėjom ką nors išsiaiškint,
ar per laišką - nuotrauką gauti.
O sulaukus Šventųjų Velykų
ar - sakysim - Šventųjų Kalėdų, -
prilinkėdavom tokių dalykų,
dėl kurių kartais imtų net gėda.
Neturiu tavo laiško nė vieno... –
Tavo braižą prisimenu raiškų...
Ir dabar pasakysiu naujieną, -
atminimuos — brangiausias tu laiškas.
Obelėlė
Niekur nenueisi ir nepasiguosi,
ir nepasakysi niekam, kad sunku... —
Tu per visa amžių vėjyje linguosi
ir brandinsi skalsų vaisių ant šakų.
Koks skaudus likimas! Čia gimei ir mirsi. –
Tau čia tik paliko saulė ir dangus. –
Pasidžiaugus laime tiktai viena mirksnį,
vėl į žemę grįši tu kaip ir žmogus!
* * *
Ir dienos dabar suskaičiuotos...
Beliko, deja. tik minutės.
Likimo seniai nulinčiuotas
galop sutinki jį kaip griūtį.
Tave jis po klodais palaidos...
Beliks gal tik žodis — kaip diegas.
Išnyks erdvėse tavo veidas...
Kas liks, pagaliau?.. Gal būt, niekas.
* * *
Dar nėra ko liūdėt. Gyvenam kaip karaliai.
Dėl smulkmenų juk nėra ko liūdėt,
Dar nėra ko liūdėt. Dar viskas tavo valioj,
kol dega mūsų kelrodė žvaigždė.
Dar nėra ko liūdėt, nors skausmo ir patirta.
Dar nėra ko liūdėt, nors rūpesčių gana! —
Atnešiu žodžių tau švelnių aš visa stirtą –
tiktai tu juos priimk su šypsena.
Ne tokiame varge mokėjom būti kantrūs. –
nuo ryto lig tamsos nespėjome lakstyt.
Paliekame vieni. Perdaug nebūkim mandrūs..
Tačiau, ar šiaip, ar taip, liūdėti dar anksti.
Pabūsime vieni. Pabūsime tarp knygų...
Pabūsime - retai nors — su draugais.
O liūdesį palik, kai reiks įveikti ligą
ar giltinė sušmėžčios po langais.
Komentuoti