VAI ARTI TAI ARTI

Vai arti tai arti –

širdies švytesy,

vai toli tai toli –

gegutės kukavime,

 

širdies švytesy,

gegutės kukavime

miega - nemiega

darbai ir vardai.

 

Šitiek daug tolumos –

jie pasiklys,

tiek mažai tolumos –

teprikris į akis,

 

jie pasiklys,

prikris į akis –

kas vidudieny

 juos benudabos?

 

Darbai ir vardai

vai toli tai toli,

darbai ir vardai

vai arti tai arti,

 

vai toli tai toli –

gegučių ganduos,

vai arti tai arti –

širdies randuos.

 

GIMTOJI

O mes kartu.

O mes seniai kartu, -

čia tarp miškų savi dievai gyvena.

Užkūrė ugnį. Mes dabar kūrenam,

ir gimsta čia vaikai ant pelenų.

 

Keista tėkmė.

Keista beržų tėkmė

vis neša mus, kad net daina apkarsta.

Nesistebėt... Įsmenga visos kartos

į beržus tuos didžiuotis augimu.

 

Šalia-ranka.

Šalia viena ranka,

joje vienodas duonos skonis auga.

Pasėjom rugį. Sakom, auga draugas.

Imi ir kartais nukerti draugus:

 

juk tuo keliu,

šituo senu keliu

drauge atbėga visos visos širdys

apgobti grumstą ir save pagirdyt

pačia dosniausia - juodžemio - skara.

1977

 

PER AMŽIUS

--- galbūt tai kapas, o gal tik žolė,

kai susilieja ir žmogus, ir žemė;

kam tie vardai, nes skausmas - lyg gaudimas -

jis grumsto pulsą veda lig širdies;

 

į šiaurės langus trenkiasi plaštakės,

ir liekam mes, gaisrais nušvietę veidus –

šalia vis eina pyktis ir pasaulis,

vis girdoma nešildanti ugnis,

 

ir nesvarbu, kas skamba virš eglynų –

varpuos, karduos ar kulkoj skausmą randam,

svarbu: per amžius, nuo tada, kai laikas

 save išmoko vertinti žmonėm, -

 

jau nuo tada į žemę mokam grįžti

ne vien ramiu atodūsiu, ir rankos

 vis kelia kelia tamsią gaisro ugnį,

net nežinodamos, kas suliepsnos joje,

 

o kai nukrinta žvilgsnis ant žolės,

ir ten skausmingą laiko liepsną regim:

ten driekias žingsniai lyg tyli paguoda,

kurioj žmogus žmogaus nebeieškos - - -

1989