IRKLIUKŲ ORKESTRAS

- Kur skubi, Irkliuke?
- Į orkestro šventę.
Aš turiu ten būti.
Aš - juk muzikantė!

O tyla aplinkui!
Net žiogai pritilo.
Šventėn susirinko
Daug vabzdžių nuo šilo...

Dirigento gestas.
Strykai sulinguoja.
Šauniame orkestre
Ir Irkliuke groja.

KARKLINĖ NENDRINUKĖ

Jau klausaus ne pirmą kartą:
Paukščiai suruošė koncertą.
Va nendrynas, pagirys,-
Čiulba visas jų būrys!
Užgiedojo - tai Alksniukė,
Starta jau, gal Musinukė...
Tik kur jos? Jų nematyti!
Reikia dar apsidairyti.
Bet kas tai? Ant nendrės tupi
Mūs mažoji Nendrinukė!
Ji viena gražiai giedojo
Ir kitas mums pamėgdžiojo...

VANDENINIS ASILIUKAS

-Ar regėjot Asiliuką
Vandenų mažiuką?
Jis žolių tankmėj, dugne,
Savo eisena ramia
Vis iš lėto priekin juda.

Toks jis: Lengvo, lėto būdo.
Bet, jei nori kas pagaut
Ir jo mažo paragaut,
Jis palieka savo koją.
Kartais antrą paaukoja.

O jų - dvyliką jis turi,
Taip ir sako: - Visą būrį!
Vietoj tų, kur neišsaugo,
Naujos kojos jam išauga.

BAUBLYS

Dieną slepiasi nendryne:
Nendrės jį nuo priešų gina.

Naktį - leidžiasi į balą.
Nors ten kojos basos šąla,

Gūžį prisemia vandens
Ir užbaubs jis, užskardens.

Tas baubimas jo klaikus,
Skrieja pieva, per laukus.
--------------------------------
Žmonės jį todėl vadina
Jaučiu vandenų laukiniu.

 

AŠ IR ŽOLYNAI

Tie žolynai ant kalnelių,

Palei upę – tiesia kelią;

Į pakalnę bėga baugiai,

Aukštin kopia – susiglaudę.

 

Ant žolynų auga medžiai,

Bėga slėpdamies upeliai.

Drugiai šoka, žiogai groja,

Paukščiai vaikšto basakojei.

 

Vieną paseku ir klausiu:

– Kur namai tavieji – saugūs?

Jis atsako, kad žolyne, –

Niekas tako ten nemynė.

 

Kai užaugs vaikai – matysi,

Skris per dangų – nepavysi!

 

BORUŽĖ

Tipu tapu, tipu tapu, –

Aš dabar keliauju lapu

Aukšto, žydinčio žolyno;

Rasa – lašeliu gaivina.

 

Kai įšildys žemę saulė,

Skrisiu apžiūrėt pasaulio;

Tarp vaikų, tarp paukščio mažo,

Piešiu vasaros peizažą!

 

DU KAČIUKAI

Kieme susitiko

Kačiukai du orūs.

Kažkas nepatiko,

Jie kautis panoro.

 

Pikti, pasipūtę,

Plačiai išsišiepę

Jie pradeda mūšį. –

Kam teks nugalėti?

 

Kas būta nebūta.

Bet taip atsitiko:

Tie narsūs kačiukai

Balon nusirito!

 

SAULĖS LAIKRODIS

Aš kaip saulė senas,
Kaip žvaigždžių dangus,
Niekad nevėluoju,
Visad paslaugus.

Aš pirmasis laiką
Žemėj pažinau.
Be „tik-tak“, be aido
Laiką pasakau!

 

ŠVIESOFORO AKYS

Tris mums matomas akis

Turi šviesoforas:

Žalią, gelsvą ir raudoną.

Dienom mirksi. Naktimis.

 

Žalia merkiasi - sustoki!

Gelsva mirksi - nesijuoki!

Kai raudona - lauk žalios!

O sulaukus - eik, nestok! -

Įsimint visas - išmok!

 

Tris mums matomas akis

Turi šviesoforas:

Žalią, gelsvą ir raudoną.

Dienom mirksi. Naktimis.

 

SPEIGO ŽIEMA

Miega pušys žalios,

Migdo ir egles.

Ir visi upeliai

Merkia akeles.

 

Pusnys slepia taką,

Uždengė laukus.

Senas speigas sako,

Dar ilgai taip bus.       

 

Ant langų rožynai,

Kuplūs ir balti.

Tik vaikai tai žino: –

Speigo nupiešti!

 

Kai paliks mus speigas,

Vėl suoš giria

Ir upeliai greitai

Bėgs laukais greta.

 

BANGOS IR JŪRA

Bangos kyla, bangos krenta.

Skuba, glaudžiasi prie kranto.

      Vėjas vejasi ir šaipos:

– Kokios jus bevalės, paikos!

 

– Mes ne paikos! Ne bevalės!

Ginam jūrą, kaip tik galim!

     Kad ji krantą vis turėtų,

     Ir vaikai pažaist atbėgtų.

 

VARLIUKAS

Nepaprastas Varliukas  

Gyveno, dar mažiukas.

Jis mokėsi skaityti,

Gražiai raides rašyti.      

 

Jis pirmas žodį MAMA          

Sudėjo, be klaidų;

Parašė, kur gyvena,    

Kiek turi jis draugų.       

 

Piešimo kursą lankė      

Ir mokėsi dainuot.

Plaukimo trasoj lenkė,

Aukštai išmoko šokt.

 

Gerai visi tai žino!

Aplenkt ar kam pavyks?

O jis - jau vandenynus

Svajoja aplankyt!

(Nupieškite Varliuką)

 

        KIŠKIO PYRAGAS                       

            (Vaidinimas)                                                

     Ošia miškas. Pusto kelią.              

     Kiškiui ant peties maišelis.           

     Žengia, remias lazdele:                                                       

- Pailsėsiu po egle. -

   Gal maišelyje pyragas                   

   Nesušals į kietą ragą?!                 

   Bet, jei kiek jis ir sušaltų, -           

   Ar išmesi tokį saldų!                      

 

Bet, kas tai? Girdėti traška!           

Gal pažadino kas mešką?              

Gal genys medžius genėja?          

Gal taip speigas speiginėja?

Ir, sutrupinęs sausuolį,                  

Iš tankmės jį vilkas puolė:                  

  

   - Kas čia ištarė, kad “traška”,

   Paminėjo rudą mešką?!                 

   Kas pasakė, kad genėja!

   Man paduokit tą veikėją!

   Ak, tai tu, kiškeli menkas!

   Gandą tu skleidi visokį…

   Man tave nuliūdint tenka. -

   Bus tau galas!Tai – žinoki...

 

   - Aš, tiesa, kiškelis menkas…

   Bet kiekvienas save renkas!

   Žinome:

    - Esi žudikas! -

    Tavęs vengia doras miškas!

    - Štai ir vėl toks! Seno būdo! -

    Vilkas niršta…Taip įsiuto:

    - Aš tave tuoj sudorosiu!

    Sužinot tau viską duosiu!..

    Kiškis:

    - Na, tai kaip tau atsistoti,

   Kad netektų prakaituoti?!

   - Patylėk, miškų menkysta!

   Taip sakyt man nieks nedrįsta! -

   Vilkas vis arčiau kiškelio:

   Nebėra pabėgt jam kelio...

   Ir nasrus baisius pražiodė,

 

   Prie kiškelio vilkas puolė;

   Kiškis stvėrės už  pyrago

   (Jis jau buvo kieto rago!)                                                                                                           

   Metė vilkui (To-nelaukė!), -

   Vilkui jis dantis išlaužė...

   Taip miške saldaus pyrago

   Vilkas paragauti gavo.

 

Į SODĄ

Žolynai žvilga, mirga.

Keliausiu vėl - į sodą.-

Manęs jis pasiilgo! -

Takelis kryptį rodo.

 

Palydi jis, kur svyra

Geltonos, saldžios kriaušės,

Kur obuoliai man girias.-

Kuris iš jų, gardžiausias?

 

Ir vyšnios, ir serbentai

Prieit, skanauti kviečia.

Ir jūs, vaikai, ateikit

Į sodą paviešėti!