SENOSIOS GIMTINĖS KALBAI
Ak graudų vainiką uždėjai
Su žodžių aukštųjų spalva!
Kodėl taip trumpai telydėjai
Aidėdama meile sava?
Kodėl eit tolyn nepanorai
Prie kelio buvoti likai
Kai EIKI! giedojo tau chorai
Aplink ir pakilę aukštai!
Tavęs jau nėra ten prie kelio:
Į ką tu Iš kur tu žvelgi...
Iš laukiančio laikmečio žalio
Tik žiba ugnelė taiki.
PALEI UPĘ
arba
PALEI METŲ UPĘ
Švelnus dangaus audimas palei upę
Drugių sparneliais liečiamas tik vos
Žymės nematomos bet artimos
Ir ji (dabar) suglaudžia mus ir supa
Pakrantėj akmenys eikliam prinokę
Giliau kaskart paskęsta vienumoj
Balsai netyla eilėje pirmoj
Lyg abėcėlę dieną tą išmokę
Artumas kranto žvelgia atsirėmęs
Kaip maudomės nuogi šitoj gelmėj
Srovė tarp rankų spurda Jos versmėj
Atminti tai ką buvom nepriėmę.
EILĖRAŠČIO GRĮŽIMAS
Ekrano lentoj
Matytas eilėraštis vaikšto: -
Sveikas -
Kad sugrįžai
Nors
Ir po laiko
Daug brolių naujų tavo gimė
Pasklido po žemės šalis
Kiti gulė ilgam į knygą
Kitų laukiam
Galbūt dar
Bus
Juk daug kas
Tėvynėj mažėja:
Žmonių
Pardavėjų
Šlavėjų
Ir parduot
Lietuvišką –
Ką?
Tad renkis į kelią
Iš nežinios
Grįžęs.
IR ŽODŽIAI
Ir žodžiai susipins į žiedą
Ir Jį pakels ranka balta
Pažvelgs į jį akis šalta
Kuri vien panieką tegieda
Ir Jis taip Vienas pasakys:
Kad žiedas niekada nekaltas
Kad širdys būna tokios šaltos
Ir žodžiai žiedlapiais nukris.
Komentuoti