SENOSIOS GIMTINĖS KALBAI

Ak graudų vainiką uždėjai

Su žodžių aukštųjų spalva!

Kodėl taip trumpai telydėjai

Aidėdama meile sava?

Kodėl eit tolyn nepanorai
Prie kelio buvoti likai
Kai EIKI! giedojo tau chorai
Aplink ir pakilę aukštai!

Tavęs jau nėra ten prie kelio:

Į ką tu Iš kur tu žvelgi...

Iš laukiančio laikmečio žalio

Tik žiba ugnelė taiki.

 

PALEI UPĘ

arba

PALEI METŲ UPĘ

Švelnus dangaus audimas palei upę

Drugių sparneliais liečiamas tik vos

 Žymės nematomos bet artimos

Ir ji (dabar) suglaudžia mus ir supa

 

Pakrantėj akmenys eikliam prinokę

 Giliau kaskart paskęsta vienumoj

Balsai netyla eilėje pirmoj

Lyg abėcėlę dieną tą išmokę

 

Artumas kranto žvelgia atsirėmęs

Kaip maudomės nuogi šitoj gelmėj

Srovė tarp rankų spurda Jos versmėj

Atminti tai ką buvom nepriėmę.

 

EILĖRAŠČIO GRĮŽIMAS

Ekrano lentoj

Matytas eilėraštis vaikšto: -

Sveikas -

Kad sugrįžai

Nors

Ir po laiko

 

Daug brolių naujų tavo gimė

Pasklido po žemės šalis

Kiti gulė ilgam į knygą

Kitų laukiam

Galbūt dar

Bus

 

Juk daug kas

Tėvynėj mažėja:

Žmonių

Pardavėjų

 Šlavėjų

 

Ir parduot

 Lietuvišką –

Ką?

 

Tad renkis į kelią

 Iš nežinios

Grįžęs.

 

IR ŽODŽIAI

Ir žodžiai susipins į žiedą

Ir Jį pakels ranka balta

Pažvelgs į jį akis šalta

 Kuri vien panieką tegieda

 

Ir Jis taip Vienas pasakys:

Kad žiedas niekada nekaltas

Kad širdys būna tokios šaltos

Ir žodžiai žiedlapiais nukris.