IŠTRAUKA IŠ KNYGOS „AKMENUKŲ PASAKOS“

VERKIANTYS MEDŽIAI

Buvo laikai, kai medžiai verkdavo. Padejuoja ir mūsų dienomis, ypač kai pasensta ir kai pučia stiprus vėjas, bet anuomet - gal prieš dešimt, šimtą ar begalybę metų - jie dar ir verkdavo. Pradėdavo ne iškart, žinoma. Išdygs, būdavo, medžiukas ir auga sau linksmas, stiebiasi į dangų - ko jam verkti? Nebent kas nulauždavo šakelę arba išrantydavo ant kamieno savo vardą, tarsi norėdamas pasigir­ti, kad jau pažįsta raides. Bet štai vėliau, kai užaugdavo ir tapdavo aišku, jog dangaus nepasieksi, medžiai nuliūsdavo ir imdavo taip stipriai sriūbauti, kad sušniurdavo ir visi, kas išgirdę. Ateina, pavyz­džiui, į mišką būrys linksmų grybautojų, juokiasi, kikena, bet prisi­klauso medžių raudojimo ir grįžta namo pilnom pintinėm grybų, tačiau tokie liūdni, kad nors ūmėde pasprink.
Kodėl tie medžiai verkdavo? Kaip jau sakiau: todėl, kad nusto­davo augti. Kas gali būti baisiau? Augi, augi ir sustoji, ir viskas, kas belieka - laukti mirties. Ir tada atrodo: kam visa tai? Kam tas ilgas medžio gyvenimas, jeigu jis vieną dieną baigsis? Štai lapei lengviau - jai vis reikia medžioti, tad mąstyti apie tokius dalykus laiko nelieka. Ir kiškiui lengviau, nes jam reikia būti budriam, kad jo nesumedžiotų. Žmogui apskritai lengva: reikia ir futbolo varžybas pažiūrėti, ir pasveikinti draugą su gimtadieniu, ir važiuoti atosto­gauti - kur čia berasi laiko galvoti, kai tiek rūpesčių. O ką daryti me­džiams? Stovi metai iš metų po dangum, tad ir galvoji apie viską, o kai galvoji - ir prisigalvoji liūdnų dalykų. Kur jau čia neverksi.
Medžių žemėje daug, ir visur tvyrojo liūdesys, sklido jų raudos. Gal tik Antarktidoje pingvinai su ruoniais linksmai čiuožinėjo nuo sniego kalniukų, nes ten medžiai, kaip žinai, neauga. O likusį pa­saulį nuklojęs liūdesys buvo toks tirštas, kad tais laikais galėjai šo­kinėti iš lėktuvų be parašiuto: vis tiek būtum nukritęs ant liūdesio tarsi kokio pūkinio čiužinio. Skamba šauniai, bet džiaugsmo tai ne­būtų suteikę, mat liūdesys juk užkrečiamas, beveik kaip sloga, tad ne tik medžiai, bet ir visa, kas gyva, buvo nuliūdę, ir niekas dorai net nežinojo kodėl: ar dėl to, kad medžiai nustoja augti nepasiekę dangaus, ar dėl to, kad ir pats dangus, gerai įsižiūrėjus, yra labai liūdnas daiktas.
Bet štai vieną kartą pajūrio miškuose pasirodė liūdnaakis paukš­tis. Nežinia iš kur jis atsirado ir kur skrido, žinoma tik tiek, kad at­sitūpė ant vieno verkiančio medžio ir linksmai užčiulbėjo. Paskui ant kito, dar kito. Taip ir lakiojo po raudančius miškus ulbėdamas. Medžiai iš nuostabos net liovėsi verkti: kas čia dabar? Toks mažas ir laikinas padarėlis, o linksmas, lyg gyventų dėl kokio nors tikslo. Akys liūdnos kaip ir dera, bet giesmė tokia, kad nors šiepkis arba krutink šaknį šokdamas. Sykį nutūpė tas paukštis liūdnom akim ant labai seno ir išsike­rojusio ąžuolo, verksnio, kokių reta, ir užtraukė savo giesmelę. Tiek ąžuolas, tiek kiti aplink jį buvę medžiai nuščiuvo ir nustojo šniurkščioti. Kai paukščiukas baigė dainą, senasis ąžuolas paklausė:

- Mažasis paukšti, ar žinai, kad tu daugiau nebeaugsi ir niekad, kad ir kaip plasnotum sparneliais, nepasieksi dangaus?

-Taip, žinau, - nerūpestingai atsakė liūdnaakis paukštis.

- Mažasis paukšti, - vėl prabilo ąžuolas, - tu esi dar laikinesnis už mus - kodėl tu neverki? Kodėl tu neverki, mažasis paukšti?

- Todėl, kad aš dainuoju, - pasakė nuo šakos ant šakos straksintis giesmininkas. - Jei nedainuočiau - turbūt verkčiau. Bet aš dainuoju. Štai taip.

Sutrikę medžiai susižvalgė.

- Bet mažasis paukšti... - vėl pradėjo senasis ąžuolas.

- Aš dainuoju, - nutraukė jį liūdnaakis paukštis. - O kai dainuo­ji - taip pat augi. Kas sakė, kad augti reikia tik į viršų?

Ir paukščiukas vėl užtraukė savo giesmelę, ir sklido ji toli po miš­ką, nes vis daugiau medžių nutildavo ir jos klausydavosi, pamiršę savo liūdesį.
Kaip viskas baigėsi? Ogi labai paprastai: medžiai paprašė liūdnaakio paukščio išmokyti juos dainuoti. Paukščiui kaip tik buvo atostogos, tad laiko turėjo į valias ir pradėjo juos mokyti. Sekėsi sunkokai, bet paukštis buvo kantrus ir geras mokytojas. Taigi me­džiai išmoko dainuoti, - arba ošti, kaip tai kartais vadinama, -ir nuo to laiko liovėsi verkę. Maža to, iš dėkingumo pušys paprašė jūros, kad išpaišytų to paukščio atvaizdėlį, o kadangi jūrai irgi buvo atostogos, ji mielai sutiko ir nupaišė ant vieno savo akmenukų liūdnaakio paukščio galvelę.
Kai medžiai liovėsi verkę, visam pasauliui pasidarė smagiau. Tik Antarktidos gyventojai, anksčiau buvę pagarsėję linksmuoliai, kiek įsižeidė, tad dabar pingvinai dažnai stovi išdidžiai užvertę galvas, o ruoniai tiesiog snaudžia, tarsi jiems niekas nerūpėtų. Senąsias medžių raudas visi pamiršo, tik vilkai prisimena per pilnatį.
O medžiai dabar yra žinomi dainininkai. Daugybė žmonių va­žiuoja į miškus jų pasiklausyti. O dar daugiau žvėrių taip mėgsta tą muziką, kad iš miškų neišeina. Ir nesunku juos suprasti, ypač kai tau atostogos ir turi laisvo laiko.

***

NEMATOMAS ŽVĖRIS

Vėjas kadaise buvo ne toks kaip dabar, pūtė virš žemės retai, tik išdykaudamas arba gražiai paprašytas, be to, nestipriai, lyg krėsdamas draugišką pokštą. Ir gyveno visi kuo ramiausiai: niekas plaukų neveldavo, kepurių nuo galvos nenunešdavo, nieko skersvėjis ne-pertraukdavo. Gal tik malūniukai nebuvo patenkinti, kita vertus, gal tais laikais malūnų ne nebuvo, kas ten žino. 

Taigi klaidžiojo vėjas po žemę  ir nepūtė. Nebent kartais. Štai pamato, kad vaikas nepasiekia obuolio ar kriaušės, tada pūsteli, kad vaisius nukristų. Arba štai koks nors sušniuręs dėdė eina palei ant virvės padžiautus skalbinius - ir pūsteli, kad šlapias sijonas jam ant galvos užkristų ir ūpą praskaidrintų. Sužinos, kad kažkur gyvena pikta žiežula, ir rudenėjant prineš jai pilną kiemą sausų lapų, ta sušluos juos į krūvą, o jis vėl juos išdraikys. Toks jau jis buvo. 

Tik jūroje vėjas pašėldavo. Mat ten daug vietos įsibėgėti, niekas nesimaišo po kojom, todėl ir lakstydavo kiek telpa. 

Bet kartą kažkas labai išmintingas - gal kalnai, gal saulė, o gal kurio nors iš jūsų senelis ar močiute - tarė vėjui: 

- Užteks tau trainiotis po pasaulį be jokio reikalo. Metas tau vesti.

- Aš tam dar nepasiruošęs, - atsakė vėjas susigūždamas. -Aš dar, taip sakant, neišsilakstęs. 

- Menka beda, - atsakė jam tas išmintingasis, kas jis bebūtų. -Kol susirasi tinkamą nuotaką, išsilakstysi. Manai, čia lengvas darbas? 

Vėjas pagalvojo, pagalvojo ir nutarė, kad pasiūlymas visai geras. Juk beveik visose pasakose kas nors ką nors veda, negi dabar pasaka apie jį bus be vedybų. Taigi nutarė ieškotis nuotakos. Skrenda šen, skrenda ten - bet nieko tinkamo nesimato. Rože graži, bet badosi. Lakštingala nesibado, bet daug plepa. Boružėlė tyli, bet nuolat juda kruta, namie nenusėdi. Žodžiu, nieko tinkamo. 

Bet štai kartą skrido vėjas virš Baltijos jūros ir, pasiekęs pakrantę, pamate pušį. Ir taip staigiai stabdė, kad nuo to turbūt ir susidarė kopos - tiesa, mokslininkai to kol kas nepatvirtino. Taigi pamatė vėjas pūšelę ir jam net kvapą atėmė. Ir graži, ir badosi lygiai tiek, kiek reikia, ir santūri, ir namisėda. Ką čia slėpti - ir kvepia skaniai. Aišku kaip du kart du - tobula nuotaka. Jau ketino vėjas pirštis, bet staiga pamatė, kad netoliesė auga dar viena pušis, o toliau dar viena, o paskui jau prasidėda visas pušynas. Ir visos tos pušys tokios grakščios, tokios laibos ir švelnios ... 

-Vaje vaje, - tarė vėjas.
Puolė jis naršyti po visą pajūrį, tai prie vienos pušelės prisiglausdamas, tai prie kitos, bet niekaip negalėjo išsirinkti tos vienos vienintelės, kuri tiktų jam i žmonas. Kai kurios pušys net išlinko ar pakumpo nuo jo glamonių, bet vėjas nesiliovė, vis lakstė po pakrantę, tai ramiai, tai virsdamas viesulu. Ir vis kartojo: 

- Vaje vaje.
Visos pušys tiko į nuotakas, bet tos vienos vienintelės, kurios laukiamas norėtų būti, kuomet blaškysis vėjų reikalais po pasauli, taip ir nerado. Tik juto savy kunkuliuojant meilę, tik juto norą ją kažkam dovanoti, bet kam? Kuriai pušelei? Vaje vaje. 
Septyni iš dešimties nepatikės, bet vis tiek pasakysiu: galiausiai besiblaškančio vėjo meile, taip niekam ir nepadovanota, pavirto į akmeninę pupą. Ir nešiojosi jis ją visur, nešiojosi, kol galiausiai -pliumpt! - ji ėmė ir įkrito į jūrą. Vėjas paprašė grąžinti, bet jūra atsi-sakė, mat su vėju ji prastai sutaria: jai norėtųsi šukuoti savo bangas su sklastymu per vidurį, o vėjas kvailiodamas jas suvelia ir sušukuoja ežiuku. Užtat ir nesutaria. 
Taigi vėjas, kad ir be akmenine pupa virtusios meilės, toliau blaškosi po pasaulį, bandydamas iš savo nuotakų išsirinkti vieną vienintelę. Devyni iš dešimties nepatikės, bet pasakysiu: išminčiai sako, kad kai kas nors suras jūroje tą akmeninę pupą ir užkas žemėn, pupa sudygs ir vėjas ras, ko ieško, o tada kels dideles vestuves, į kurias nepakviestų nebus. 
Dešimt iš dešimties nepatikės, bet kartą radau tą akmeninę pupą. Bet neužkasiau į žemę, o įmečiau atgal į jūrą. Kodėl? Nes jei būtų vestuvės, reikėtų rištis kaklaraištį ir eiti į kirpyklą, o man taip nesinori. Užtat ir įmečiau.