Padėkos posmai Vegerės krantams

Iš kraštiečio, literato, dailininko ir žurnalisto  Adolfo UŽOS knygos „Gyvenimo karuselė"

 

Gyvybės šaltinis

Seniai seniai jau mano sodžiuj svirtys

 Girgždėdamos nesilenkia gaivaus vandens...

 Pradingo jos - kaip šviesios mintys,-

Su jom vaikystė, pasakos rudens...

 

Tik aš lenkiuos, grįžtu į kaimą –

Prisiminimais, nostalgiška širdim.

Bandau įsižiūrėt į žiedą,

Kurio mes ieškom Joninių naktim.

 

Lenkiuosi aš prie to šaltinio,                   
Iš kurio gerta skambūs kaimo vakarai...
Čia būta nepaprastai laimingo...             
Ir pinuos meilės nedrąsūs bučiniai

 

Lenkiuosi aš, nes Tu esi Gimtinė

Žmogaus, paklydusio kely...

Tu kelrodė žvaigždė - Tėvynė!

Mes ten visi, kur tu vedi!

 

Lenkiuos... Geriu iš praeities šaltinio,

Kuris gaivina dabarčiai mane.

Aš ieškau darbo-žodžio kasdieninio,

Taip reikalingo žmogui kelyje...

***

Jau  temsta. Vakaras. Šešėliai

Žilvičiai svyra Vegerėn.

Skubu aš jaunas vėlei

Į gegužinę pamiškėn.

 

Ne tik mane užvaldė

Slaptingi vakaro garsai –

Net senas kalvis įsiklausė,

Užmiršęs priekalą visai.

 

Ten, žolėje ištryptoj, valsas sukas,

Jaunystė kvepia pradalgėm. ...

Armonikos ir būgno ritmas

Dar ir šiandieną supas daržinėj.

 

Miražas

 

Lieptas

                  per Urbonaičių kaimo platų griovį

 nukaištas

                  kaip šventas Velykų stalas!

Po juo

                  čiurlena tyras vanduo,

į kurį panardinęs pavargusias

                   nuo kelionių kojas

                         dairausi po vaikystės kaimą.

Peizažas vertas teptuko Mane:

      laukai užlieti geltonos spalvos

                        ir oras virpa nuo kaitros,

 O kaimas,

                        nubraukęs prakaitą,.

                                nuėjo pokaičio

                                 ir ramiai sau knarkia...

Kažkas pašaukė mane...

        O dieve!

               Aplink jokio kaimo

                      ir upelio, Vegere vadinto,

                                                          nebėra!

Tik lieptas per griovį

                 ir tyras vanduo,

                    į kurį panardinęs melsvas akis-

matau save šviesiaplaukį -

                                                      tik nebe vaiką!