VENTOS SLIBINAS

Pagal archeologinius radinius sukūrė Andrius Almanis

Seniai, labai seniai gūdžiuose miškuose palei Ventą, o gal ir pačioje Ven­ tos upėje gyveno slibinas. Beveik niekas jo nebuvo mates, bet pasakojo apie jį nemažai. Vieni sakė, kad tai didžiulė, pavojinga pabaisa, kiti, atvirkščia, kad slibinas padeda geriems žmonėms ir baudžia blogus.
Pasirodydavo jis tik kartą per metus. Trumpiausią metų naktį išlįsdavo is Ventos ir sklęsdavo virš slenių, miškų, kaimų. Pažvelgęs į nusileidusios Saulės žaros nutviekstą Joninių nakties dangų galėjai išvysti didžiulį šešėlį, akimirką užstojanti Mėnulį ir žvaigždes.
Kartais girdėdavosi tolumoje graudus riaumojimas - ir prisipildydavo tada širdis baimės, nerimo ir liūdesio.
Vis atsirasdavo drąsuolių, bandančių aptikti tą slibiną. Bet tik keliems pavyko jį pamatyti - tik ne vienas nepasakojo, kaip viskas ten buvo. Tie keli išrinktieji buvo apdovanoti ypatinga jėga, jie daug didelių žygių yra nuveikę. Laimėjo mūšius, pastatė tiltus, ir ištisus miestus, sukūrė gražių dalykų, padėjo žmonėms…
Ir šiandien dar yra žmonių, sutikusių Ventos slibiną ir įgavusių jo jėgos. Kas jie tokie galime tik spėti. Žinome tik viena – kol Ventos slibinas perduos savo jėgą, tol mūsų Ventos kraštas gyvuos ir klestės.

Iš Zitos Sinkevičienės knygos „Poezijos keliai veda į Lietuvą“ (2019 m.)

***

Namo

jau nieko naujo -
eime namo.

Ir ant Pasaulio krašto - nestovėk.

štai žvaigždės - žiebias, gęsta ...

Na ir kas?

Jau nieko naujo-
eime namo.

Jau langas atviras
iš tolo -šviečia.

Gal nieko ten nėra?
Tai kas?

Eime

***

KOSOVO TRIPTIKAS -

1. Patrulis

kelias-

į kalną-
žvaigždės-
sublyksi-

purvas ir nuovargis
šaltis ir pyktis.
šūviai-

iš tolo-

gal pasigirdo?
kelias-

į dangų-

žvaigždės po kojom.
skardis-

ties ratais,
baimė-
delnuos.

kelias-

į nežinią.

Laukiu dienos.

 

II. Hajde ke tu!

Trys dienos, trys naktys -
kalnuos - tarp uolų,

trys dienos, trys naktys -
vien kraują geriu.

Aš lauksiu sulauksiu tavęs,

mano prieše,

aš lauksiu sulauksiu - tavęs
pasiilgau.

Nebejaučiu ginklo -

nes jis - tai jau aš,

kalnų nematau jau -

nes jie - manyje.

Erelis suklykia-

aš skrieju su juo.

Ateik, mano prieše,

ateik, pasiilgau.

Širdies neišpjausiu -

vilkai lai sudrasko,

akių neišdursiu -

lai žvelgia į Saulę -
negyvos, išdžiūvusios akys.

Tiktai pasiimsiu aš-
juodąją kasą,

ilgąją, žvilgančią kasą,
kur tavo kišenėje-
kruviną kasą.

Dar klykė iš skausmo ir gėdos
jauna mergina,

kai pjovei tu -

juodąją, žvilgančią kasą,
gražiausią pasaulyje kasą ...

 

Ateik, mano prieše, ateik,
pasiilgau!

Kaip niekas dar nieko pasaulyje
nepasiilgo ...

Ateik, mano prieše.
Jau -laikas.

                                                 Hajde ke tu! * - Ateik! (albaniškai)

III. Vynuogių kvapas

Vynuogių kekės svyra nusvyra
Nuo pat mėlyniausio dangaus
Vynuogių kekės byra nubyra
Nuo degančio žvilgsnio žmogaus

Vynuogių sultys per lūpas nubėga
Per spindinčius tavo dantis

Ten- debesyse - pavargusi miega
Trumpoji mūsų naktis ...

Skamba kalnuos džiaugsmo skausmo
Savo mirtį dainuoja žmogus

Rausta dangus, tyliai baigias diena

Ir naktis tuoj žvaigždėta nubus ...

Vynuogių kvapas į kalnus vilioja
Ten, prie bedugnės šalia ...
Vynuogių kvapą mergaitė sapnuoja,
Kol leidžias už kalno delčia ...

Mano svaigioji naktie žaliaake
Tavo dar kvapą jaučiu...
Lupos šypsojos, bet nieko nesakė

Rytas jau ... Be paslapčių...