Pakelės akmuo (Kęstutis Krencius)

Akmuo apžėlęs pakelėj,
Vingiuoto kelio dulkes gaudo.
Ir kiek gyvenimo istorijų,
Lyg nebylys užburtas.
Čia ir nelaimės, ir karai,
Seniai jau pradundėjo.
Čia meilės ir tragedijų kerai,
Pajudint jo iš vietos negalėjo.
Galbūt čia valkata sėdėjo,
Gyvenimo prasmės ieškojo.
Čia grįžtančio iš gegužinės,
Jaunimo šnibždesius kartojo.
Čia šaltis, saulė ir lietus,
Jj grūdina pastoviai.
Tačiau jis guli sau ramus,
Ir saugo užmirštas istorijas.