Poezija

Jovita Grakavinienė

Iš kur tokia didi,

Šviesi galybė?

Kokia gelmė

Ir aukštuma minties!..

Per pievą žydinčią

Vingiuoja brydė,

Kalnų svaigumas

Amžinai spindės!

 

Į begalybę

Begalybė veržias,

Būties aukštųjų

Slenksčių nebėra.

Gyvybės želmenėlių

Šventas kelias,

Palaimintas

Aukščiausiojo ranka.

 

Gerų akių šviesa

Virš žemės tvyro,

Dosni naujom aušrom

Ir paslaptim.

Beribiai žodžiai

Iš tylos išniro,

Apdovanodami

Nauja būtim.

 

Gražina Blinkinienė

Lietuviškas žodi,     

Žodi, šventas Dievo žodi,

Žvelgi nuo kryžiaus ašara gailia,

Iš protėvių versmes dorybę sėmęs,

Tėvynės įsčias puošęs dangiška gaiva.

 

Žodi, gimtųjų klonių žodi,

Kodėl slepiesi nevilties skausme?

Varge senolių išsūpuotas

Trinyčiais austas mylinčia versme.

 

Žodi, gimtas tėvų žodi,

 Lyk sotimi skambia, lietuviška šneka,

Nokinki ilgesį gimtai padangei,

Žydėki sielą girdančia šaka.

 

Gerumui

Širdim gyvenimą paliesk –

Jausi akimirkos tikrumą.

Rita Almanis

Pasaulis juokės iš manęs,

o aš tylėjau.

Ir klouno nosį užsidėjusi

Vis vaidinau...

Pasaulis verkė dėl manęs,

O aš kentėjau.

Po pagalve slėpiausi

Ir verkiau...

Pasaulis džiaugės dėl manęs ,

O aš- išėjau,

Į pievas, skint baltų ramunių

Ir vainiką pint...

Pasaulis pametė mane,

O aš ieškojau.

Kur klouno nosis, kur pagalvė,

Kur ramunių pieva?

-Pasauli, susirask mane!

Rima Almanienė

Eilėrašti,

 

Tu gimsti

 iš paguodos,

Iš džiaugsmo -

Skausmo

Ir sakai,

Sakai,

Kad naktys

būna juodos,

 juodi arimai

 ir laukai.

 

Kad rudenio

Sušalę pirštai

Išnarstė nendres

Ežere.

Gyvenimu

vis bėgam,

Klumpam,

Mirštam,

Taip ir neperpratę

Prasmės.

 

Lubinai

Mėlyni, mėlyni, tarsi gaisras miško atšlaitėj -

Akimis šitą mėlį semi,

Ir bijais ties bedugne vaikščiot

Toj slaptingoj marių žolėj.

 

Julija Almanis

ŽODIS

Žodžio galybėje sutelpa pievos,

lankos ir miškas, upės ir saulė.

Netelpa žody mūsų vienatvė,

netelpa žody tautos išmirę,

žody nežydi neatpirktos dienos.

 

... Dyla kalnynai, šventovės sugriūva,

upės išsenka, žolės sudžiūva.

Žodis keliauja, gerti ištroškęs.

Dykumą, dykumą kam augini?

 

Debesys, lėkit, lietų atneškit,

griaudėk, perkūnija, žaibe, žaibuok!

Keliasi žodis, žydi žolynai,

 auga kalnai...

 

Ranką parėmęs vienišas Dievas

žiūri į žemę. Kas tas žmogus?

Vladas Buragas

Pradžios

Baltas lapas -

Lyg pirmasis sniegas,

Baltas lapas - kūdikio galvelė.

Baltas lapas - viskas arba niekas!

Kai baltumas abejonę kelia...

* * *

Mums Dievas davė

Tėvų gimtinę

Ir šventą kalbą po ąžuolais.

Kodėl mes esam

Taip nusiminę? -

Ar liepos lietūs giedot neleis?

Išnyksta dainos,

Senolių šnekos,

Jau nebelieka bėrų žirgų!

Nuseko upės,

Dar pievom teka,

Ir aš per pievas liūdnai žengiu...

 

* * *

Andrius Almanis

Kas švietė, šviečia, tas ir švies,

kas sukasi, tas sukasi. Ir suksis.

Kas buvo, tas yra — ir bus.

Pasaulio sfera padalinta į keturias lygias dalis,

kiekvienoje tų dalių —   po tris   pasaulius.

Kiekviename pasaulyje — po begalę  žvaigždžių:

baltų,   raudonų,  geltonų,  žalių, mažų ir didelių...

Tos sferos viduryje — šaltalankis auga,

o apie jį drugeliai skraido, vabalėliai ropinėja,

paukščiukai čiulba,  kurmiai  urvelius sau rausia...

Čia nei baltos, nei juodos —  nėra.

Pakelės akmuo (Kęstutis Krencius)

Akmuo apžėlęs pakelėj,
Vingiuoto kelio dulkes gaudo.
Ir kiek gyvenimo istorijų,
Lyg nebylys užburtas.

Čia ir nelaimės, ir karai,
Seniai jau pradundėjo.
Čia meilės ir tragedijų kerai,
Pajudint jo iš vietos negalėjo.

Galbūt čia valkata sėdėjo,
Gyvenimo prasmės ieškojo.
Čia grįžtančio iš gegužinės,
Jaunimo šnibždesius kartojo.

Čia šaltis, saulė ir lietus,
Jj grūdina pastoviai.
Tačiau jis guli sau ramus,
Ir saugo užmirštas istorijas.

Paskaityk (Vilhelmina Imbrienė)

Rašau visur ir žiedus sėju,
Kuriais tarsi atgal grįžtu.
Juokiuos...Taip ilgesį išlieju
Ant balto sniego marškinių.

Tu paskaityk žodžius nuo šerkšno,
Jeigu užlipę ant langų.
Pražydę te neužsimerkia,
Nors liko apmaudu mažu.

O aš tavas akis matysiu,
Išbėgusias prie kūrinių.
Žaras ant rytmečio barstysiu
Su vėju - bundančiu, gaiviu...

TEKA MINTYS

Šalia stovėsiu nesuradus vietos, širdis gyva ir aš kartu su ja.
Gerai, kad nesustoja, nepalieka, o plazda saujoj džiaugsmo kupina.

Kai skaitome knygas (Aurelija Beniušytė - Gerulskienė)

Kai skaitome knygas
Pasaulis visas mūsų –
Ir Afrika ir Šiaurė,
Rytai ir Vakarai.
Ir jūros plačios
Ir piratų būna,
Čia vaikšto Pepė
Su linksmais draugais...
Kai skaitome knygas
Tai visos žvaigždės mūsų,
Kurios taip žiba
Vakaro skliaute
Mėnulio pilnatis
Ir pjautuvas sudilęs,
O rytą kyla saulė
Pasveikinti dienos.
Kai skaitome knygas
Tai visos žinios mūsų –
Mes stiprūs augame
Į saulę kylame,
Gyvenimą pasveikinti
Mes drąsiai einame,
Nes viską žinome

Puslapiai