SENOSIOS GIMTINĖS KALBAI
Ak graudų vainiką uždėjai
Su žodžių aukštųjų spalva!
Kodėl taip trumpai telydėjai
Aidėdama meile sava?
Kodėl eit tolyn nepanorai
Prie kelio buvoti likai
Kai EIKI! giedojo tau chorai
Aplink ir pakilę aukštai!
Tavęs jau nėra ten prie kelio:
Į ką tu Iš kur tu žvelgi...
Iš laukiančio laikmečio žalio
Tik žiba ugnelė taiki.
PALEI UPĘ
arba
PALEI METŲ UPĘ
Recenzija
Dūsta už žodžių grotų
tavo mintis ir vaizdas. —
Noriu, kad sielai grotų
Poezija!.. Būtų lyg vaistas...
Sunkiai posmelį sukuri, -
ką apeini, ko privengi. —
Pulk į Gyvenimo sūkurį,
net žūti jame pasirengęs!
Garbstai gyvenimą laikiną,
užmiršęs erdvę ir skrydį... –
Poetas — dainoj susinaikina,
visas joje išsilydo.
Kaip laiškas...
Mes jaunystėj rašydavom laiškus... –
Mes per laiškus mėgom draugauti... –
KELIONĖ
Po ilgo kelio vingių, svajonių ir vilčių,
Gyvenime pavargus nuo savo paslapčių,
Poeto Širvio žodžiai suskamba kaip varpai,
Išbridome pro rūką, iš pievų - bet trumpai...
Kodėl po ilgo kelio išbarstome viltis,
Neieškome palaimos, skandiname mintis.
Kodėl žmogus nenori tikėti savimi,
Mylėti, gerbti kitą, išlikti žmogumi.
Pabūkim geraširdžiai, tikėkim viltimi,
Kad nueitąjį kelią mylėsim širdimi.
Atminkim, kad keliavom iš praeities kartu.
Iš kur tokia didi,
Šviesi galybė?
Kokia gelmė
Ir aukštuma minties!..
Per pievą žydinčią
Vingiuoja brydė,
Kalnų svaigumas
Amžinai spindės!
Į begalybę
Begalybė veržias,
Būties aukštųjų
Slenksčių nebėra.
Gyvybės želmenėlių
Šventas kelias,
Palaimintas
Aukščiausiojo ranka.
Gerų akių šviesa
Virš žemės tvyro,
Dosni naujom aušrom
Ir paslaptim.
Beribiai žodžiai
Iš tylos išniro,
Apdovanodami
Nauja būtim.
Lietuviškas žodi,
Žodi, šventas Dievo žodi,
Žvelgi nuo kryžiaus ašara gailia,
Iš protėvių versmes dorybę sėmęs,
Tėvynės įsčias puošęs dangiška gaiva.
Žodi, gimtųjų klonių žodi,
Kodėl slepiesi nevilties skausme?
Varge senolių išsūpuotas
Trinyčiais austas mylinčia versme.
Žodi, gimtas tėvų žodi,
Lyk sotimi skambia, lietuviška šneka,
Nokinki ilgesį gimtai padangei,
Žydėki sielą girdančia šaka.
Gerumui
Širdim gyvenimą paliesk –
Jausi akimirkos tikrumą.
Pasaulis juokės iš manęs,
o aš tylėjau.
Ir klouno nosį užsidėjusi
Vis vaidinau...
Pasaulis verkė dėl manęs,
O aš kentėjau.
Po pagalve slėpiausi
Ir verkiau...
Pasaulis džiaugės dėl manęs ,
O aš- išėjau,
Į pievas, skint baltų ramunių
Ir vainiką pint...
Pasaulis pametė mane,
O aš ieškojau.
Kur klouno nosis, kur pagalvė,
Kur ramunių pieva?
-Pasauli, susirask mane!
Eilėrašti,
Tu gimsti
iš paguodos,
Iš džiaugsmo -
Skausmo
Ir sakai,
Sakai,
Kad naktys
būna juodos,
juodi arimai
ir laukai.
Kad rudenio
Sušalę pirštai
Išnarstė nendres
Ežere.
Gyvenimu
vis bėgam,
Klumpam,
Mirštam,
Taip ir neperpratę
Prasmės.
Lubinai
Mėlyni, mėlyni, tarsi gaisras miško atšlaitėj -
Akimis šitą mėlį semi,
Ir bijais ties bedugne vaikščiot
Toj slaptingoj marių žolėj.
ŽODIS
Žodžio galybėje sutelpa pievos,
lankos ir miškas, upės ir saulė.
Netelpa žody mūsų vienatvė,
netelpa žody tautos išmirę,
žody nežydi neatpirktos dienos.
... Dyla kalnynai, šventovės sugriūva,
upės išsenka, žolės sudžiūva.
Žodis keliauja, gerti ištroškęs.
Dykumą, dykumą kam augini?
Debesys, lėkit, lietų atneškit,
griaudėk, perkūnija, žaibe, žaibuok!
Keliasi žodis, žydi žolynai,
auga kalnai...
Ranką parėmęs vienišas Dievas
žiūri į žemę. Kas tas žmogus?
Pradžios
Baltas lapas -
Lyg pirmasis sniegas,
Baltas lapas - kūdikio galvelė.
Baltas lapas - viskas arba niekas!
Kai baltumas abejonę kelia...
* * *
Mums Dievas davė
Tėvų gimtinę
Ir šventą kalbą po ąžuolais.
Kodėl mes esam
Taip nusiminę? -
Ar liepos lietūs giedot neleis?
Išnyksta dainos,
Senolių šnekos,
Jau nebelieka bėrų žirgų!
Nuseko upės,
Dar pievom teka,
Ir aš per pievas liūdnai žengiu...
* * *
Kas švietė, šviečia, tas ir švies,
kas sukasi, tas sukasi. Ir suksis.
Kas buvo, tas yra — ir bus.
Pasaulio sfera padalinta į keturias lygias dalis,
kiekvienoje tų dalių — po tris pasaulius.
Kiekviename pasaulyje — po begalę žvaigždžių:
baltų, raudonų, geltonų, žalių, mažų ir didelių...
Tos sferos viduryje — šaltalankis auga,
o apie jį drugeliai skraido, vabalėliai ropinėja,
paukščiukai čiulba, kurmiai urvelius sau rausia...
Čia nei baltos, nei juodos — nėra.