Poezija

Eugenija Škultinienė

Pavasaris gimtinėje

Švelnių kačiukų puokštę

Tu atnešei delne.

Pamerksiu juos ąsoty,

Kad džiugintų mane.

 

Į savo žalią šventę

Tu pakvietei visus.

Sveiki!- sušuko pempė.

 Jau matėme gandrus!

 

Kas ten išbarstė žiedus

Palaukėj ir kieme?

Žibučių ir purienų

Pasižiūrėt eime!

 

Kiek ašarėlių džiaugsmo

 Ant žalio lapo tviska,

Kad širdimi pajausti-

Atidavei tu viską:

 

Ir šilumą, ir meilę

Visiems, visiems, kas laukia.

Janina Strigūnienė

Žodžiai

Žodžiai gydo, žodžiai žeidžia,

Kaip juos taria, ar mąstai...

Skrenda tiesiai jie į širdį,

Žodžiai - paukščiai, aitvarai.

 

Patylėkime be žodžių,

Mintys plaukia, juk girdi?

Išsakykim visą grožį,

Kurį akimis regi.

 

Tu šypsok, kai lūpos tyli,

 Saulė spindi rasoje,

Akys kalba, tik nebyliai,

Ras ramybę gamtoje...

 

Paklauskime akmens

Paklauskime akmens —

Ar turi širdį?

Gal žmogų girdi,

Ar jaučia skausmą ?..

Polina Sarapinienė

Užmigo žemė

Užmigo žemė, žemdirbio maitintoja,
Lyg motina manoji po darbų našių.
Paliko man ji vėrinėlį gintaro,
Kurį lyg saulę ant delnų nešu.

Lietaus lašai nuplauna žemės veidą,
Nakties skraiste apgaubia jos pečius.
Ir klausos ji tylaus vakarės aido,
Sapnų ateinant laukia ji saldžių.

Sapnoja žemė vasarą praeinančią,
Mergaitę - nuotaką su suknele balta.
Sapnuoja žemė, tartuym buvo čia,
Artojo dainos ir alaus puta.

Enrika Runkauskytė

AKMENS  ŠIRDIS

Saulės apšviesta

Ramybės uola

Skendi tyloje.

Išvaizda rūsčia

Gąsdina nakčia:

Guli, tartum žmogaus figūra vandenyje,

Paslaptingos ramybės kupina.

Tartum ašaros gailios

Mergaitės jaunos,

Samanos apjuos

Uolos veidą.

Akmuo amžinasis,

Kiek esi matęs?...

Kiek tu girdėjęs?...

Ak, kad prabiltum,

Daug pasakytum,

Žaliom samanom

Ašaros nebirtų.

Kad ir akmuo tu,

Širdį turi,

O toje širdyje

Daug ką slepi.

Stasius Būdavas

Autobiografija

 Kažkokiame   bokšte   suvirpo  kietos   virvės   ir griausmingas vario aidas užpylė visus pasaulio šlaitus. O senas Varpininkas — Likimo Valia man paliepė:

— Dabar jau tavo valanda. Eik, surink visas Mirusias viltis ir iš naujo prašviesk pripelėjusias klaikumas — kad visi kalnynai Giesmėj paskęstų, kad krūtinėj Dangus atsivertų ir amžius tylėjusios lūpos tartų Meilės Žodį.

Aš, paklausiau Varpininko ir pirmą kartą išėjau gyvenimo vieškelius. Tai buvo 1908 m. kovo mėn. 5d., Papilėje, Šiaulių apskr.

Olimpija Rimkienė

Apie Lietuvą brangią -

svajojai tremty

Alpo sodai žiedų svaguly -

Lyg degtų gegužis jaunystės ugny.

Donkichoto špagos neturi,

O priešo įveikti gerumu negali...

"Nagi renkis, mergaite, keliausi toli.

Apie Lietuvą gailiai svajosi tremty".

 

Baltą vardadienio rožinį –

Atminty išlaikei.

Čia į mylimojo širdį –

Ilgesiu kalbėjai.

Upių gelmėje nuskendo –

Laiko akmenėliai,

Ir sužibo tavo dvasios perlai, deimantėliai.

Eilių posmus išdainuoki,

Antanas Raudys

Mažas beržynėlis ir pilka bitutė

Akmeninis šulinėlis ir žala karvutė

Žalias pušynėlis ir griovys šalia

Čiulbanti lakštutė ir žolė žalia

Pamatai šventyklų ir troba sena

Žaidžiantys vaikučiai ir močiutė žila

Vėjinis malūnas ir ąžuolas prie kelio

Ant stulpo gandro lizdas ir gluosnis prie takelio

Čia mano gimtas kaimas, čia gimti namai

Čia auga obelėlė ir žydi jazminai

Liepos kvepiančios medum ir duona kvepiantys rugiai

Čia užaugau aš, čia senolių kapai

Čia mano gimtas kaimas

Čia mano namai

Leonardas Pukinas

***

Rasos lašais manoji meilė krinta.

Liūdna, skaidri, be skausmo ir kančios.

Kiek dar, gyvenime, paskyrei metų,

Kiek lūpų šitos lūpos išbučiuos?

 

Ir ką ramins žodžiu, kai nelaiminga

Širdis ramaus užutekio ieškos?

Atplaukite laivais man sudaužytais,

Surasit kas pagelbės ir paguos.

 

Ateikite sušalę ir sužvarbę,

Prašydami lyg išmaldos eilių.

Prie mano laužo baigias jūsų kelias,

Sušilkite - ir eikite kartu.

***

VIENIŠUMAS

Stasė Niūniavaitė

VĖJAS

Vėjas juokiasi, vėjas dainuoja,

Nuskrisdamas per girią medžių viršūnėmis.

Jis pravirksta, kai krinta lašai iš dangaus.

O kai atūžia audra, vėjas slepias po medžiu.

Kai saulė plieskia, degina laukus,

Vėjas nuskrieja į Baltijos bangas

Ir šokinėja, žaidžia mergaičių kasose.

Mergaičių karšti kūnai sušildo bangas.

Ir vėjui nesinori grįžti į lankas,

Kur šienpjoviai pasiilgę jo

Braukia prakaitą nuo kaktos.

Sugrįžęs vėjas braido po Virvytę,

Alfonsas Jonas Navickas

SENOSIOS GIMTINĖS KALBAI

Ak graudų vainiką uždėjai

Su žodžių aukštųjų spalva!

Kodėl taip trumpai telydėjai

Aidėdama meile sava?

Kodėl eit tolyn nepanorai
Prie kelio buvoti likai
Kai EIKI! giedojo tau chorai
Aplink ir pakilę aukštai!

Tavęs jau nėra ten prie kelio:

Į ką tu Iš kur tu žvelgi...

Iš laukiančio laikmečio žalio

Tik žiba ugnelė taiki.

 

PALEI UPĘ

arba

PALEI METŲ UPĘ

Puslapiai