Poezija

Stasė Niūniavaitė

VĖJAS

Vėjas juokiasi, vėjas dainuoja,

Nuskrisdamas per girią medžių viršūnėmis.

Jis pravirksta, kai krinta lašai iš dangaus.

O kai atūžia audra, vėjas slepias po medžiu.

Kai saulė plieskia, degina laukus,

Vėjas nuskrieja į Baltijos bangas

Ir šokinėja, žaidžia mergaičių kasose.

Mergaičių karšti kūnai sušildo bangas.

Ir vėjui nesinori grįžti į lankas,

Kur šienpjoviai pasiilgę jo

Braukia prakaitą nuo kaktos.

Sugrįžęs vėjas braido po Virvytę,

Alfonsas Jonas Navickas

SENOSIOS GIMTINĖS KALBAI

Ak graudų vainiką uždėjai

Su žodžių aukštųjų spalva!

Kodėl taip trumpai telydėjai

Aidėdama meile sava?

Kodėl eit tolyn nepanorai
Prie kelio buvoti likai
Kai EIKI! giedojo tau chorai
Aplink ir pakilę aukštai!

Tavęs jau nėra ten prie kelio:

Į ką tu Iš kur tu žvelgi...

Iš laukiančio laikmečio žalio

Tik žiba ugnelė taiki.

 

PALEI UPĘ

arba

PALEI METŲ UPĘ

Algimantas Kiminius

Recenzija

Dūsta už žodžių grotų

 tavo mintis ir vaizdas. —

Noriu, kad sielai grotų

Poezija!.. Būtų lyg vaistas...

 

Sunkiai posmelį sukuri, -

ką apeini, ko privengi. —

Pulk į Gyvenimo sūkurį,

 net žūti jame pasirengęs!

 

Garbstai gyvenimą laikiną,

užmiršęs erdvę ir skrydį... –

Poetas — dainoj susinaikina,

visas joje išsilydo.

 

Kaip laiškas...

Mes jaunystėj rašydavom laiškus... –

Mes per laiškus mėgom draugauti... –

Stasys Juškus

KELIONĖ

Po ilgo kelio vingių, svajonių ir vilčių,

Gyvenime pavargus nuo savo paslapčių,

Poeto Širvio žodžiai suskamba kaip varpai,

Išbridome pro rūką, iš pievų - bet trumpai...

 

Kodėl po ilgo kelio išbarstome viltis,

 Neieškome palaimos, skandiname mintis.

Kodėl žmogus nenori tikėti savimi,

Mylėti, gerbti kitą, išlikti žmogumi.

 

Pabūkim geraširdžiai, tikėkim viltimi,

Kad nueitąjį kelią mylėsim širdimi.

Atminkim, kad keliavom iš praeities kartu.

Jovita Grakavinienė

Iš kur tokia didi,

Šviesi galybė?

Kokia gelmė

Ir aukštuma minties!..

Per pievą žydinčią

Vingiuoja brydė,

Kalnų svaigumas

Amžinai spindės!

 

Į begalybę

Begalybė veržias,

Būties aukštųjų

Slenksčių nebėra.

Gyvybės želmenėlių

Šventas kelias,

Palaimintas

Aukščiausiojo ranka.

 

Gerų akių šviesa

Virš žemės tvyro,

Dosni naujom aušrom

Ir paslaptim.

Beribiai žodžiai

Iš tylos išniro,

Apdovanodami

Nauja būtim.

 

Gražina Blinkinienė

Lietuviškas žodi,     

Žodi, šventas Dievo žodi,

Žvelgi nuo kryžiaus ašara gailia,

Iš protėvių versmes dorybę sėmęs,

Tėvynės įsčias puošęs dangiška gaiva.

 

Žodi, gimtųjų klonių žodi,

Kodėl slepiesi nevilties skausme?

Varge senolių išsūpuotas

Trinyčiais austas mylinčia versme.

 

Žodi, gimtas tėvų žodi,

 Lyk sotimi skambia, lietuviška šneka,

Nokinki ilgesį gimtai padangei,

Žydėki sielą girdančia šaka.

 

Gerumui

Širdim gyvenimą paliesk –

Jausi akimirkos tikrumą.

Rita Almanis

Pasaulis juokės iš manęs,

o aš tylėjau.

Ir klouno nosį užsidėjusi

Vis vaidinau...

Pasaulis verkė dėl manęs,

O aš kentėjau.

Po pagalve slėpiausi

Ir verkiau...

Pasaulis džiaugės dėl manęs ,

O aš- išėjau,

Į pievas, skint baltų ramunių

Ir vainiką pint...

Pasaulis pametė mane,

O aš ieškojau.

Kur klouno nosis, kur pagalvė,

Kur ramunių pieva?

-Pasauli, susirask mane!

Rima Almanienė

Eilėrašti,

 

Tu gimsti

 iš paguodos,

Iš džiaugsmo -

Skausmo

Ir sakai,

Sakai,

Kad naktys

būna juodos,

 juodi arimai

 ir laukai.

 

Kad rudenio

Sušalę pirštai

Išnarstė nendres

Ežere.

Gyvenimu

vis bėgam,

Klumpam,

Mirštam,

Taip ir neperpratę

Prasmės.

 

Lubinai

Mėlyni, mėlyni, tarsi gaisras miško atšlaitėj -

Akimis šitą mėlį semi,

Ir bijais ties bedugne vaikščiot

Toj slaptingoj marių žolėj.

 

Julija Almanis

ŽODIS

Žodžio galybėje sutelpa pievos,

lankos ir miškas, upės ir saulė.

Netelpa žody mūsų vienatvė,

netelpa žody tautos išmirę,

žody nežydi neatpirktos dienos.

 

... Dyla kalnynai, šventovės sugriūva,

upės išsenka, žolės sudžiūva.

Žodis keliauja, gerti ištroškęs.

Dykumą, dykumą kam augini?

 

Debesys, lėkit, lietų atneškit,

griaudėk, perkūnija, žaibe, žaibuok!

Keliasi žodis, žydi žolynai,

 auga kalnai...

 

Ranką parėmęs vienišas Dievas

žiūri į žemę. Kas tas žmogus?

Vladas Buragas

Pradžios

Baltas lapas -

Lyg pirmasis sniegas,

Baltas lapas - kūdikio galvelė.

Baltas lapas - viskas arba niekas!

Kai baltumas abejonę kelia...

* * *

Mums Dievas davė

Tėvų gimtinę

Ir šventą kalbą po ąžuolais.

Kodėl mes esam

Taip nusiminę? -

Ar liepos lietūs giedot neleis?

Išnyksta dainos,

Senolių šnekos,

Jau nebelieka bėrų žirgų!

Nuseko upės,

Dar pievom teka,

Ir aš per pievas liūdnai žengiu...

 

* * *

Puslapiai