Poezija

Aurelija Gerulskienė (2017m.)

LIETUVOS ŠIMTMEČIUI

Išbridęs iš rūko,

Šarma pasipuošęs –

Ramus ir didingas

Čia ąžuolas ošia...

Jis saugo tėvynę

Dainas jai

Dainuoja,

Daug matė didvyrių –

Šakom jiems

Pamojo...

Per šimtmetį ilgą

Jis Lietuvą matė,

Reikėjo pavėsio –

Jis saugojo, guodė...

Reikėjo dainų

Jo šakos dainavo,

Reikėjo vaikų –

Giliukai pabiro –

Ir augo jie gražūs

Tvirti ir laimingi –

Kad saugotų, gintų

Jie savo gimtinę

Kur ąžuolas auga

Darius Rekis

Medis be lapų,

Žymintis vietą

Kur susitikom

Stovi užkeiktas

Tikras – netikro...

 

Rūkas

Tarytum liko.

Neišsisklaido –

Slepia akis mergaitė

Dieviško veido.

 

It medis be lapų

Prisiminimuose savo.

Viską tarytum užbūrė

Akys, kurios nemelavo.

 

Prisiminimas vėjo,

Kvapas žaliuojančio medžio

Ten, po kuriuo mes stovėjom

Dievui sakydami ačiū...

 

 

Lyg prakeikimas

Nunešė viską kažkur –

Stovi medis be lapų

Darius Rekis

Eilėraščiai iš eilėraščių knygos „Pražydusios klumpės“

TĖVIŠKĖS ILGESYS

Prunkščiantis žirgas

Ryto rasa aptašleytas pasagas
Blizgina saulėje -

Girgždantys vyriai -
Sukrypusių svirno durų
Daina pasauliui ...

Dūzgiančios bitės
Dienai suteikia prasmę,
Gyvybės medžiams -

Labas, ištartas vėjui ...
Ašaros liko žemei ...
Klūpo šešėlis mano,
Prisiminimų apakintas ...

***

ILGAI IR LAIMINGAI

Kas kartą,

Pažvelgęs tau į akis,

Iš Dalios Milukaitės-Buragienės poezijos rinkinio „Baltieji laiko aitvarai“(2016)

 Iš  Dalios Milukaitės-Buragienės poezijos rinkinio „Baltieji laiko aitvarai“(2016)

 

Mūsų vakarai

Vakarai -

Nuodėmingi tylėjimai,

Vakarai - ilgesingi kalbėjimai,
Vakarai ... Kiek abiems mums jų liko?
Vakarų neskaičiavome niekad ...

Vakarais

Mūsų dienos ir naktys

Į pilnatvę gyvenimo skuba,
Vakarais mes abu susitinkame
Vakarais dega nerimo ugnys.

Vakarais
Vakarienę ir meilę

Jordanas Šaškauskas

ORIGINALAS

Gelsvas vario spindulys

Prasiskverbia ir kyla.

Banguoja

Jūra mylima. ..

 

Aš stoviu kopose,

Mano kojas paglosto gelsvas

vynas.

Kažkur netoliese jaunimas

žaidžia.

Mažas vaikas pasižiūri į

mane

Ir didelėmis raidėmis užrašo:

Mūsų žemė.

 

DU EILĖRAŠČIAI  VIENIŠUMUI

1.

Rangosi šakų žalčiai juodi

 Į dangų žemą, tirštą,

Ir toji gatvė pašėlusiai skurdi,

 

Kai paskutinis lapas miršta.

Leonas Skabeika(1904-1936)

TRYS EILĖRAŠČIAI APIE MIRUSIĄ MEILĘ IR GYVĄ

GYVENIMĄ

1

Už sodo sviro mėlynos vosilkos,

 Ir parugės lingavo ryto vėju, -

Akyse tavo dienos pilkos

Liūdnai atsispindėjo.

 

Kaip prieblanda ir mano meilė

Sparnuotą aušrą nusivijo. –

Už vartų verkė gluosnių eilės,

Lingavo galvas pinavijos

 

Tik tu neverki, laimei sverdint, —

Vosilkom amžiaus nužydėjus...

Jinai ateis takus nužerti

Hortenzijom ir orchidėjom.

2.

Pranas Sarapinas (1897-1980)

AUSTA PAVASARIS

Jau pavasaris artėja,

Darbininkai pradės sėją.

Traktoriai kaip užriaumos,

Tuoj užvirs darbai laukuos.

 

Pasės miežių, avižų,

Vikių ir dar kitokių,

Motiejukų, dobilų

Sėklai žolių įvairių.

 

Žiemkenčiai ilgai kentėjo

Rudenį nuo šiaurės vėjo,

Sąnarius ledu sukaustė, -

Nemalonu šitaip jausti.

 

Patalus sniegų užklojo.

Nors šaltai, bet išmiegojo,

O dabar po ilgo miego

Žvelgs į saulę iš po sniego.

 

Rita Milinkauskienė

RUDENS LAIŠKAI

Lapai skrieja nuo sūkurio vėjo,

Jie - tarytum tavieji laiškai...

Tiek laiškų! Jų skaityt nebespėju,

O tu man vis rašai ir rašai...

 

Palūkėk ir suprask, kad nespėju

 Jų surinkti... Tolyn lai nuskries!

Ir anksčiau visados aš tikėjau, -

Pasibels vėl ruduo į duris...

 

Jis išmėtys lapus tuos po kojom

Tarsi laiškus, rašytus tik man... –

Gal todėl apie juos pagalvoju,

Kai tie lapai vėl beldžias langan...

 

PRISIMENU VAIKYSTĘ

Puslapiai