Poezija

Algimantas Kiminius

„Kelias į gimtinę“

 

Į gimtinę kelias  niekad nesibaigia...

Į gimtinę kelias tave ves ir ves...

-ar ją merktų lietūs, ar ją dengtų snaigės, -

Visada ji laukia grįžtančio tavęs.

 

O gal ta gimtinė – tik gražus miražas,

Kaip toji mergaitė, likus pakely...

Tik nusišypsojo tau ji atsigręžus,

O po mirksnio liko jau toli toli...

 

O tave pagavęs vėlei nešas Laikas –

Ir pirmyn veržiesi, ir kažko bijai...

O tenai pro langą vis dar šypsos vaikas,

Dalia Milukaitė - Buragienė

Iš jubiliejinės poezijos rinktinės „Skamba devynbalsė mūza“

Šviesiai režisierės ir poetės

Stasės Niūniavaitės atminčiai

Stiprėk, Lietuva, kančių liepsnoj stiprėk! –

Tava žvaigždė Žemaičiuose sužibo.

Atėjusiais į naują sceną patikėk –

Sutelkusi visas jėgas kūryba,

Erdvėj liepsnojant Žodžiui, Laisvę gina.

 

Nenugalėta, mylinti ir išdidi,

Išdeginta skausmuos, bet neužtroškus,

Ūmi kasdieninio gyvenimo kely,

Nerimastinga siela statė bokštus.

Vidas Morkūnas

iš poezijos knygos „Nekropolių šviesos“

***

kur dabar

ta vata

į kurią

tuojau po trijų karalių

visus tris

gražiai suguldydavome

ant lentynos

tyliai čirškaujant

karaliukų iškamšėlėms

bevardžiam ežerui

suskeldėjusiais rėmais

banguojant

merdinčiajam

už sienos

vaituojant

kur dabar

ta vata

ak išgeltusi

plaukia padangėm

nupilkusi

 

***

o paskui nebeliks telefonų

vardų ir kryžiažodžių

Aurelija Gerulskienė

Eilės iš knygos „Poezijos keliai veda į Lietuvą“

ŠALIA

Šimtą metų šalia –

Tik upelis atskyręs,

Šimtą metų kartu

Mes prie Baltijos jūros…

Kai kartu mes jėga,

Net istorija sako –

Kai drauge mes laimingi,

Mes stiprūs ir drąsūs,

Nebaisios mums vėtros –

Atlaikom,

Kryžiuočių pulkus mes išvaikom

Išlikom ir esam –

Mes baltai,

Lietuviai ir latviai –

Su gražiausia kalba,

Su giriom žaliom,

Nuostabiausiais žmonėm –

Kęstutis Krencius

Ramybės ežeras

Banguoja geltona jūra,
Pienių žiedais vilioja.
Klimpsti į minčių liūną,
Nes sparčiai vasara žingsniuoja.

Žaliaisiais gatvių labirintais
Jau sliūkinėja vėsuma,
Kuri gaivina tavo kūną,
Išlaisvina ji sielą palengva.

Ir kai šalia tavęs praplaukia
Gulbių įimylėjusių pora,
Tu pamatai, kaip žmonės džiaugias
žaliosios vasaros pradžia.

Numes tuoj nuo pečių kiekvienas
Sunkiuosius darbo nešulius.
Pavargęs kūnas bei dūšia
Panirs į poilsio, ramybės ežerus.

Juzefa Janušienė

Nusprendžiam patys
Atodūsiu žalius laukus paglostau,
Geriu savimi vasaros garsus.
Tik ašara, kurią jaučiu ant skruostų,
Man primena kitus, kitus takus.

Čia taip nyku dienų pilkybėje,
Į gatvės grindinį įmintas sliekas...
Tik patys mes, nusprendžiam patys,
Rusenam, trypiam ar išliekam.

Išeisiu
Išeisiu žodžiui atvira
Į vasaros kaitros išdegintą laukymę.
Vis manyje dar grumiasi
Įskaudintas abejingumas.

Kęstutis Krencius

Literatūriniam konkursui „Žodžiai Lietuvai“

Aš namie

Rugių lauką rūkas bučiuoja,
Gandro lizdas kažkur debesy...
Širdžiai artimą dainą lakštingala suokia,
Aš namie, aš gimtinės glėvy.

Ir tik čia mums ant stalo padėta
Juoda duona, medus, obuolys.
Pas vaikus vaikšto senis Kalėda
Ir džiaugiuos, kad tai mūs paprotys.

Kryžius vieškelio dulkėm nusėtas,
Matęs protėvių laimę, vargus...
Bet prie jo visad gėlės padėtos,
Jis dar saugo manuosius namus.

Puslapiai