Saulėlydžių būrės geltonos
dobilų laukuose tyliai gęsta.
Neliūdna, nors eglynuose -
vienišas gimsta,
nors prie kelio -
tik lietuviškos mūsų kantrybės
sargai...
Vėjau, vėjau, į ką atsitrenksi
bekrūmėj šaly?
...Saulėlydžių burės geltonos
taip gražiai viršum mūsų keliauja,
gyvulėliai dar ganos
motiejukų laukuos.
išgyvensim, išbūsim - kaip nors...
Iš autorės knygos „Ugniažiedė“ (2011 m.)
***
Mėlynžiedis brolis
Lai Vėjus
Ankstyvas rudens vakaras.
Suplyšę batai dairosi
Kelio į Rytus
Renkasi draugai.
Kai išeinu į kiemą:
Paukščiai ir dangus
Iš knygos „Vėjo namai“ (2009 m.)
Parlėkė paukščiai
Parlėkė prieš amžių
Išskridę paukščiai,
Viską rado savo vietose, -
Tik žmonių širdys
Buvo sunkesnės,
Kur kas sunkesnės
Už paukščių
Kelionę
Namo...
Iš knygos „Ilgesio krantinėj: poezija“ (2002 m.)
Būna rankose
Būna rankose
Akmens grožis
Mesk -
Nulėks nulėks
Pervers
Kvėpavimą
Ir kai kris
Kažkus pradės lyti
O kažkas sakys -
Ačiū...
Būna rankose
Akmens grožis
Atsargiai papuošk juo
Žemę
Iš Zitos Sinkevičienės knygos „Akmenims prabilus“ (2007 m.)
JONINIŲ IŠVAKARĖS
Paėmęs krepšelį nueisiu į mišką,
Kur rasos iš ryto vaivorykštėm tviska,
kur ošia iš ryto ramiai ąžuolai,
Priglaudę mane prie krūtinės švelniai.
Nueisiu į mišką dulkėtu taku,
Pririnksiu jums džiaugsmo, lakštutės dainų,
Atnešiu į miestą, ar matot koks grožis?
Kas tulpės, gvazdikai, kas verkiančios rožės?
Bet juk nesiklausot, lakštutės daina
Miesčioniškam žodžiui per daug paprasta.
Paėmęs krepšelį nueisiu į mišką,
Bet ašaros, gaila, ne rasos ten tviska.
PILIGRIMAI
Mintimis mes kuriame rytojų,
Linkėdami ramybės iš Dangaus.
Išėįję žmonės sapnuose pamoja,
Atminti juos varpai bažnyčių gaus.
Pabūkime mes žemės piligrimais,
Su meilės žibintu lig pabaigos.
Gerumo duoną sutiktiems dalinę,
Sulauksim atsako, kai meilė guos.
Ir nepraraskim meilės išnešiotos,
Ramybės nepraraskime, savų.
Kiekvienas rytas kilti žmogui duotas
Į savo uostą protėvių laivu.
Iš knygos „Širdies paletė“ (2014 m.)
VENTA
Nedaug apie tave dainavo,
mano upe,
bet tu tokia,
tokia graži!
Tekėdama per mano
brangų kraštą,
man širdį gaivini.
Tu man buvai
giliausia ir plačiausia
iš visų pasaulių upių,
tu mano vasarų
baltoji lelija.
bet juk tada buvau
nedidelis berniukas,
kuris taip
džiaugėsi
Venta.
Trys Ventos
Leisk perplaukti tave, Venta,
Nuplauk man ašarą, Venta.
Apgaubk miglų skara, Venta,
Nunešk pas mylimą, Venta.
Leisk klaidžiot gatvėm, Venta,
Uždeki žiburius, Venta -
Sutiksiu gal mergaitę tą
Su nuostabiu vardu - Venta.
Sakyk, sakyk, miela Venta,
Ar leisi eiti man greta?
Kodėl žemaičių žemė ta
Visų vadinama Venta?
Iš Viešosios bibliotekos direktorės Zitos Sinkevičienės knygos „Lietuvos upės, ežerai“ (2002 m.)
Tikras žmogus
Žvaigždė negirdi vėjo,
Už devesies - žmogus.
Su beržo lapais sušlamėjo
Mintis: „Kas bus?“
Iš laikraščio kepurė išlankstyta,
Basom per pievas, per laukus
Lyg rytą lašas lapais slysta
Nesugadintas vargo juokas nuoširdus.
Kas čia? Kodėl žolė negali būt raudona?
Kodėl man nepasiekt žvaigždžių?
Juokingas vabalas ropija,
O mintys sukasi šviesos greičiu.
Žvaigždė negirdi vėjo!
Už debesies žmogus -
Ne tas, kurs būt žmogum galėjo,
O tas, kurs visada juo bus.
Skaito Jūratė Onaitytė