„Kelias į gimtinę“
Į gimtinę kelias niekad nesibaigia...
Į gimtinę kelias tave ves ir ves...
-ar ją merktų lietūs, ar ją dengtų snaigės, -
Visada ji laukia grįžtančio tavęs.
O gal ta gimtinė – tik gražus miražas,
Kaip toji mergaitė, likus pakely...
Tik nusišypsojo tau ji atsigręžus,
O po mirksnio liko jau toli toli...
O tave pagavęs vėlei nešas Laikas –
Ir pirmyn veržiesi, ir kažko bijai...
O tenai pro langą vis dar šypsos vaikas,
Iš jubiliejinės poezijos rinktinės „Skamba devynbalsė mūza“
Šviesiai režisierės ir poetės
Stasės Niūniavaitės atminčiai
Stiprėk, Lietuva, kančių liepsnoj stiprėk! –
Tava žvaigždė Žemaičiuose sužibo.
Atėjusiais į naują sceną patikėk –
Sutelkusi visas jėgas kūryba,
Erdvėj liepsnojant Žodžiui, Laisvę gina.
Nenugalėta, mylinti ir išdidi,
Išdeginta skausmuos, bet neužtroškus,
Ūmi kasdieninio gyvenimo kely,
Nerimastinga siela statė bokštus.
iš poezijos knygos „Nekropolių šviesos“
***
kur dabar
ta vata
į kurią
tuojau po trijų karalių
visus tris
gražiai suguldydavome
ant lentynos
tyliai čirškaujant
karaliukų iškamšėlėms
bevardžiam ežerui
suskeldėjusiais rėmais
banguojant
merdinčiajam
už sienos
vaituojant
kur dabar
ta vata
ak išgeltusi
plaukia padangėm
nupilkusi
***
o paskui nebeliks telefonų
vardų ir kryžiažodžių
Iš knygos „Poezijos keliai veda į Lietuvą“
ČIA MŪSŲ PĖDOS
Atnešk
Man žodį
Ir kaip žiedą
Saugok:
Per pilką
Miglą –
Ligi pat
Aušros.
Čia mūsų
Pėdos
Dirvoje
Įaugę.
O duonos
Riekėje
Ir širdys
Suliepsnos.
Eilės iš knygos „Poezijos keliai veda į Lietuvą“
ŠALIA
Šimtą metų šalia –
Tik upelis atskyręs,
Šimtą metų kartu
Mes prie Baltijos jūros…
Kai kartu mes jėga,
Net istorija sako –
Kai drauge mes laimingi,
Mes stiprūs ir drąsūs,
Nebaisios mums vėtros –
Atlaikom,
Kryžiuočių pulkus mes išvaikom
Išlikom ir esam –
Mes baltai,
Lietuviai ir latviai –
Su gražiausia kalba,
Su giriom žaliom,
Nuostabiausiais žmonėm –
Ramybės ežeras
Banguoja geltona jūra,
Pienių žiedais vilioja.
Klimpsti į minčių liūną,
Nes sparčiai vasara žingsniuoja.
Žaliaisiais gatvių labirintais
Jau sliūkinėja vėsuma,
Kuri gaivina tavo kūną,
Išlaisvina ji sielą palengva.
Ir kai šalia tavęs praplaukia
Gulbių įimylėjusių pora,
Tu pamatai, kaip žmonės džiaugias
žaliosios vasaros pradžia.
Numes tuoj nuo pečių kiekvienas
Sunkiuosius darbo nešulius.
Pavargęs kūnas bei dūšia
Panirs į poilsio, ramybės ežerus.
Nusprendžiam patys
Atodūsiu žalius laukus paglostau,
Geriu savimi vasaros garsus.
Tik ašara, kurią jaučiu ant skruostų,
Man primena kitus, kitus takus.
Čia taip nyku dienų pilkybėje,
Į gatvės grindinį įmintas sliekas...
Tik patys mes, nusprendžiam patys,
Rusenam, trypiam ar išliekam.
Išeisiu
Išeisiu žodžiui atvira
Į vasaros kaitros išdegintą laukymę.
Vis manyje dar grumiasi
Įskaudintas abejingumas.
Literatūriniam konkursui „Žodžiai Lietuvai“
Aš namie
Rugių lauką rūkas bučiuoja,
Gandro lizdas kažkur debesy...
Širdžiai artimą dainą lakštingala suokia,
Aš namie, aš gimtinės glėvy.
Ir tik čia mums ant stalo padėta
Juoda duona, medus, obuolys.
Pas vaikus vaikšto senis Kalėda
Ir džiaugiuos, kad tai mūs paprotys.
Kryžius vieškelio dulkėm nusėtas,
Matęs protėvių laimę, vargus...
Bet prie jo visad gėlės padėtos,
Jis dar saugo manuosius namus.
Eilėraščių ciklas Saulės mūšiui atminti
I
Tėvyne mano,
Tu - pražydęs žiedas pavasarėjant.
Suskambus širdyje gimta daina.
Žalia šviesa po mūsų meilės langų.
Esi miela, esi tokia viena.
Saulėlydžių būrės geltonos
dobilų laukuose tyliai gęsta.
Neliūdna, nors eglynuose -
vienišas gimsta,
nors prie kelio -
tik lietuviškos mūsų kantrybės
sargai...
Vėjau, vėjau, į ką atsitrenksi
bekrūmėj šaly?
...Saulėlydžių burės geltonos
taip gražiai viršum mūsų keliauja,
gyvulėliai dar ganos
motiejukų laukuos.
išgyvensim, išbūsim - kaip nors...
Iš autorės knygos „Ugniažiedė“ (2011 m.)
***
Mėlynžiedis brolis