Naujausi literatų kūriniai
Dinora Zokaitienė
Paglostyk pasaką bevardę
Sėdėjo kartą pasaka basa,
Ant žiedlapio rožyne, palikta.
Jau saulė leidos, greit naktis
Rasos lašeliai tuoj pažirs.
O ji, dar vardo neturėjo,
Ir ašaros, blakstienose žėrėjo.
Pavargus, po darbų, sunkiu žingsniu
Pro šalį ėjo motina septyneto vaikų.
Širdis suvirpo, delnuos sušildė
Namo parnešus, lopšį užmigdė.
Šypsojos, glostė, patalėli klostė.
Čia ne našta, čia pasaka ant žiedlapio rasta .
***
Darius Rekis
Atsisveikinimas Ką pasakai pražydusioms alyvoms Tai supakavęs dovanoji vieversiams... Nebylūs stovim. Ašaros negyvos. Ant žemės žemei stovim nusilenkt... Į rudenį nevaromos pabėga dienos – Iš praeities ataidi jaunystės ilgesys. Vaikystėje išmindytos ražienos Mintims per sunkios... Vėliai nebegrįš... Kaip noris juoktis viską prisiminus, Kai tyliai užgula pečius gyvenimo našta Lyg mylimoji rankomis apsikabinus, Lyg mylimoji nekalta... Ką pasakei pražydusioms alyvoms? Žodžius nusineša į dangų vieversiai – Žiedai sumindyti po kojomis nebylūs... Tik tam, kad ji galėtu būti, tyliai išėjai..
***
Kęstutis Krencius
Svajonių sapnai
Pabučiuotas lašelio lietaus
Nenorom gėlės žiedas parausta.
Aš žiūriu į Tave paslapčiom,
O žandai man vis tiek neparausta.
Širdyje skamba meilės daina,
Ją girdžiu ir klausausi aš vienas.
Noriu tart, kad seniai aš myliu,
Kad jausmai apkabintų mūs sielas.
Ryto rūkas mums glosto akis,
Prie vartelių naktis atsibudo.
Ir vėl lodai miestelio šunis,
Nes nuo žingsnių vargšeliai pabudo.
Pirma meilė tyra ir graži,
Svajose slepias mūsų jausmai.
Pasiklydo mūs meilė kely,
Bet išliko svajonių sapnai.
Ilgesys
Šiąnakt vėl tyliai verkė dangus
Ir nuo ašarų langas vėl drėko medinis.
O aukštai minkštuose debesų pataluos
Rymo liūdnas, pamėlęs mėnulis.
Vėjas kviečia pašokti medžius,
Ant asfalto vis gainioja lapą.
Atkeliavęs ruduo į svečius
Pasiklos rudeninį, pageltusį paltą.
O naktis vis ilgiau pamiegos,
Saulė brausis pro rytmečio rūką.
Neišgirsi jau paukščio dainos,
Ilgesys aplankys tartum ūkas.
Atims metus
Žiūriu, kaip krenta klevo lapas,
Lėtai, tarytum valsą šoka.
Suolelis šalimais toks šlapias,
Mintis su manimi jau šneka.
O galvoje gyvenimo jau kinas,
Metus oi greit, oi greit filmuoja.
Ruduo – chronometras geltonas,
Plaukuos baltutę sruogą įklijuoja.
Tu sau ramus, atrodo dar nesenas,
Vaikai kažkaip tai greitai auga!
Širdy žinai - jaunystės eleksyras,
Nors metai byra į aruodą seną.
Ir vėl nukrito vienas lapas,
Ant šlapio suolo nieks nesėda.
Girdžiu, ruduo man sako „labas“,
Atims metus ir jam visai ne gėda.
Poetiniai raišteliai
Žiema liūdna ir dienos liūdnos,
O mintys snaudžia kaip meška.
Gal kas paims tą snaudžiantį už rankos
Ir praus pavasario švelnia vėsa.
Medžiai pilki prie drėgno kelio liūdi,
Kai kur kepurė sniego pamesta.
Tačiau pro debesis dažniau vis žiūri
Su šypsena pavasario šviesa.
Nors ežerai dar ledo kailiniais dabinas,
Upeliai prunkščia ir putoja.
Dar tik gandrai kažkur toli mankštinas,
O namuose lizdai liūdnai niūniuoja.
Jau tuoj, jau tuoj sugrįš namolio
Pavasaris žaliais takeliais.
Pakils mintis iš miego guolio
Posmus suriš poetiniais raišteliais.
Visiems užteks
Jau tie gruodžio vakarai
Po pietų ateina,
Užsibūna jie ilgai,
Ir tiktai ryte vielai išeina.
Kiek švieselių įvairių,
Gatvėse, namuose šoka.
Laukiam švenčių nuostabių,
Adventas rimties čia moko.
Kūčių stalą baltą, platų,
Tuoj apsės visa šeima.
Neprisės mama ir tėtis,
Bet širdy bus visada.
Snaigės tyliai langan belsis,
Puoš Kalėdų eglutes.
Dovanokit kitiems laimę,
Jos tikrai visiems užteks.
Alfonsas Jonas Navickas
Alfonsas Jonas Navickas
Viena šalis
Virš visų kelių ir bokštų,
Girių, auštant raudonų,
Ežerynų ir upokšnių,
Viršum gultų ir namų.
Virš piliakalnio negyvo
Ir gyvųjų mums kapų
Naujos žinios iš ankstyvo
Amžiaus kyla pamatų
Akmenim senų karalių
Rūmų, parkų vienatin.
Atmenu tą graudžią šalį;
Taikoje ją laisvėj gink.
Botanikos sodas
Apolinaras Juodpusis „Buvo rašyta, fotografuota, piešta...“
V.Almanis
Ištrauką iš Vytauto Almanio knygos „Tolstančios salos“
SALA
Kvietimas
D.Milukaitė-Buragienė
Iš Dalios Milukaitės – Buragienės poezijos rinkinio „Gyvenime, rašau tave“ (2016m.)
Akmenės rajono
savivaldybės Merui
Viltys turi prasmę, gerą lemtį,
V.Buragas
RUDENS KELIAS
Jau trupa
Rožinių svajonių lęšiai,
Ir sklaidosi keista migla aplink. -
Ateina laikas tyliai apsispręsti,
Ateina laikas kelią pasirinkt ...
Jau visko būta.
Ir, atrodo, dingo
Už pirmo posūkio jausmų take
Jaunystės svajos, meilė palaiminga,
Skaudžiai ištirpus toly plaštake ...
Sodriom spalvom
Mirgėte mirga gojai,
Ir viskas dengiasi rudens lapu.
Bet kelias dar į Ateitį vingiuoja,
Gyvenimas dar šaukiasi abu ...
Ateina laikas
Tyliai apsispręsti,
G.Blinkinienė
AŽUOLUI
Šakas į saulę rytmečiais iškėlęs
Su meile prašo dienai dvasingumo,
Sūpuoja krislą bočių išminties
Šlamėdamas giesmes nemirtingumo.
Žmogaus likimui odę išdainuoja,
Gimtinės garbei ošia išdidžiai,
Gaiviu pavėsiu žemę išbučiuoja
Didingumu žavėdamas ramiai.
Nurimt ateina metas vainikuotas,
Mažas priglunda pasisemt jėgų,
Nors ir audrų, ir vėtrų nubučiuotas,
Lapoja viltimi prie tėviškės laukų.
Iš knygos „Jausmų gama“ (2014 m.)
***
A.Almanis
VENTOS SLIBINAS
Pagal archeologinius radinius sukūrė Andrius Almanis
A.Gerulskienė
LIETUVOS ŠIMTMEČIUI
Išbridęs iš rūko,
Šarma pasipuošęs –
Ramus ir didingas
Čia ąžuolas ošia...
Jis saugo tėvynę
Dainas jai
Dainuoja,
Daug matė didvyrių –
Šakom jiems
Pamojo...
Per šimtmetį ilgą
Jis Lietuvą matė,
Reikėjo pavėsio –
Jis saugojo, guodė...
Reikėjo dainų
Jo šakos dainavo,
Reikėjo vaikų –
Giliukai pabiro –
Ir augo jie gražūs
Tvirti ir laimingi –
Kad saugotų, gintų
Jie savo gimtinę
Kur ąžuolas auga
V.Imbrienė
BALTAS ŠOKIS
Tu man pagroki baltą šokį
Ir pasaka pražys balta.
Dar abejonių pribarstyki
Kartu su šėlstančia pūga.
Paimki vėjo baltą ranką,
Kai pušys pabarbens duris.
To netikrumo jau užtenka,
Prisiminimuose jis grįš.
Ir baltos spalvos tegul
sklinda
Visur, kur ievos tik pražys.
Tegul jos žydi, nepakinta,
Kol savo laimę išbarstys.
Balta spalva apvainikuoki
Ketinimus, jausmų ugnis.
Ir trupinėlį jos įduoki
Visiems, ką lanko liūdesys.
***
DĖKOJU DIEVUI
Nors debesis