SENI MIELI VIEKŠNIAI

Jaunos dienos vėtromis nuskriejo,

Nuringavo pavenčių takais,

Bangele Ventoj tik sublizgėjo

Ir pabiro žiedlapiais baltais.

Gimtas namas obelų pavėsy –

Židinio vaikystės šiluma...

- Ir kada vėl aplankyt galėsi? –

Klausia rūpestingoji mama.

Vėl ir vėl jaunų dienų ieškoti

Skuba ČIA šarmoti smilkiniai, -

Dainomis jaunystėj apdainuoti

 Išplaukia seni mieli Viekšniai...

VAŽIUOJA DAKTARAS