Stanislovas Aukselis
Išeivis
Raukšlėjasi metai kaip žmonės.
Bangos nusineša krantą.
Paklydęs keleivis neprašo malonės,
Jis kitaip savo ėjimą supranta...
Išėjės tik duot, o ne imti,
Jis eina ir eina... Sustoti negali,
Nes vėjas nuo jūros pradeda rimti.
Reikia kaip nors pasivyt tą nueinančią šalį.
Ant to slystančio kelio jis vienas,
Virš galvos - tik dangus rudeninis.
Tolumos priminė kambario sienas,
Kai palūžęs išėjo ilgam iš tėvynės...
Skiedryno žemė
