Kęstutis Krencius

Kęstutis Krencius

Ramybės ežeras

Banguoja geltona jūra,
Pienių žiedais vilioja.
Klimpsti į minčių liūną,
Nes sparčiai vasara žingsniuoja.

Žaliaisiais gatvių labirintais
Jau sliūkinėja vėsuma,
Kuri gaivina tavo kūną,
Išlaisvina ji sielą palengva.

Ir kai šalia tavęs praplaukia
Gulbių įimylėjusių pora,
Tu pamatai, kaip žmonės džiaugias
žaliosios vasaros pradžia.

Numes tuoj nuo pečių kiekvienas
Sunkiuosius darbo nešulius.
Pavargęs kūnas bei dūšia
Panirs į poilsio, ramybės ežerus.

Kęstutis Krencius

Literatūriniam konkursui „Žodžiai Lietuvai“

Aš namie

Rugių lauką rūkas bučiuoja,
Gandro lizdas kažkur debesy...
Širdžiai artimą dainą lakštingala suokia,
Aš namie, aš gimtinės glėvy.

Ir tik čia mums ant stalo padėta
Juoda duona, medus, obuolys.
Pas vaikus vaikšto senis Kalėda
Ir džiaugiuos, kad tai mūs paprotys.

Kryžius vieškelio dulkėm nusėtas,
Matęs protėvių laimę, vargus...
Bet prie jo visad gėlės padėtos,
Jis dar saugo manuosius namus.

K.Krencius

Eilėraščiai iš Kęstučio Krenciaus  poezijos knygos „Ateik tu lietuvi lyjant“

Pakelės akmuo

Akmuo apžėlęs pakelėj,
Vingiuoto kelio dukles gaudo.
Ir kiek gyvenimo istorijų,
Lyg nebylys užburtas.

Čia ir nelaimės, ir karai,
Seniai jau pradundėjo.
Čia meilės ir tragedijų kerai,
Pajudint jo iš vietos negalėjo.

Galbūt čia valkata sėdėjo,
Gyvenimo prasmės ieškojo.
Čia grįžtančio iš gegužinės,
Jaunimo šnibždesius kartojo.

Kęstutis Krencius

Akmenės rajono literatų klubo „Žiemgalija“ narys, poetas Kęstutis Krencius gimė Tauragės rajone. Autorius yra išleidęs šias poezijos knygas: „Ateik tu lietui lyjant“, „Prisėsiu aš prie balto lapo“.

Poetas dalijasi mintimis apie savo kūrybą: „Po ilgos ir sunkios darbo savaitės suradę laisvą valandėlę, paskaitykite mano eilėraščius. Jie nukels Jus į jaunystės dienas, atgaivins pirmosios meilės prisiminimais, primins gimtus namus, draugus. Prieš akis iškils tėviškės vaizdai, pajusite meilę artimui, grožėsitės mūsų Tėvyne – Lietuva“.

Pakelės akmuo (Kęstutis Krencius)

Akmuo apžėlęs pakelėj,
Vingiuoto kelio dulkes gaudo.
Ir kiek gyvenimo istorijų,
Lyg nebylys užburtas.

Čia ir nelaimės, ir karai,
Seniai jau pradundėjo.
Čia meilės ir tragedijų kerai,
Pajudint jo iš vietos negalėjo.

Galbūt čia valkata sėdėjo,
Gyvenimo prasmės ieškojo.
Čia grįžtančio iš gegužinės,
Jaunimo šnibždesius kartojo.

Čia šaltis, saulė ir lietus,
Jj grūdina pastoviai.
Tačiau jis guli sau ramus,
Ir saugo užmirštas istorijas.