Juzefa Janušienė

Juzefa Janušienė

Nusprendžiam patys
Atodūsiu žalius laukus paglostau,
Geriu savimi vasaros garsus.
Tik ašara, kurią jaučiu ant skruostų,
Man primena kitus, kitus takus.

Čia taip nyku dienų pilkybėje,
Į gatvės grindinį įmintas sliekas...
Tik patys mes, nusprendžiam patys,
Rusenam, trypiam ar išliekam.

Išeisiu
Išeisiu žodžiui atvira
Į vasaros kaitros išdegintą laukymę.
Vis manyje dar grumiasi
Įskaudintas abejingumas.

Juzefa Janušienė

Janušienė Jozapa

(Skėru proanūkiams: Gabrieliui ir Augustui)

Atskubies šv.Kaliedas

Atskubies šv.Kaliedas,

Vaika užmirš vėsas biedas,

Če Gabrielius ir Augustis,

Lauks šv. Kaliedų,

Geri būs.

Taip tėvele, sukalbieja,

Dovaneliu pažadieja.

Po egluti, po skaruota

Pasisliepis zuikis lauks.

Bezdžioneli išsišiepus

Neš saldainiu pasisliepus

Šv.Angeliuks virš eglis džiaugas

Ons broliuku deinas sauguos.

*****

Mūsa Gabrieliou mėta trys,

Juzefa Janušienė

Gimė 1937m. birželio 26 d. Akmenės rajone. Baigusi Sablauskių septynmetę mokyklą, mokėsi ir baigė Klaipėdos žemės ūkio buhalterinės apskaitos technikumą. 1983-1985 metais mokėsi Vilniaus kultūros mokykloje, bibliotekininkė. Apie save poetė rašo: „Visą laiką rašiau – nuo keturiolikos metų. Užaugau daugiavaikėje šeimoje. Dešimt mūsų buvo. Tėvelis gražiai dainavo, eiliavo, šį meną ir man perdavė. Iš mamytės gavau tikėjimą, tvirtybės... Ji visada savo vaikus peržegnodavo, kai iš namų išeidavome. Tas jos tikėjimas į Dievą, neįkainuojama vertybė.

JUZEFA JANUŠIENĖ

Pokalbis su akmeniu

Panorau akmenį pažadint,
Įžengti į jo tylą,
Paguosti jį, prakalbint
Ir pasakyt, ką myliu.

Paslėpk mane šaltoj širdy,
Pilkasis akmenėli.
Deja, padėti negali,
Gali tik patylėti.

Tad palydėk mane keliu,
Kur toluma žydroji.
Priglaus mane savoj širdy
Tėvynė mylimoji.

Panų kalnas