Aš stipri

Ko ašaros rieda per skruostą?

Ko daužos manoji širdis?...

Per naktį nesudedu bluosto,

Bet rytą pasveikint turiu.

 

Jei vėjas šiaurys užsirūstins,

Ir ašaros dings delnuose

Tik veido vagelės nedžiūsta,

Jos sirpsta raukšlių takuose.

 

Kas iššaukia šiltąjį nerimą?

Mintimis suvokt negaliu.

Už gražų saulėtą gyvenimą

Tik tėvams padėkoti turiu.

 

Iš sielvarto stingsta net kūnas

Save raminu...nepalūžk..

Gal ne vienam, kaip man būna

Ir kartoji: „Stipri aš, nepasiduok“.

 

Ir stojuos lyg palaužta smilga

Nors kaip sunku būt atsistot

Manasis kelias vingiuotas, ilgas,

Bet galiu grūdus nuo pelų atsijot.

 

Mano metai

Kiek nueita , kiek nužingsniuota,

Kiek pakalnėn riedėta ,

Tai į kalną kopta

Ir paukščio sparnus pasiėmus

Svajonėse skridau, bet visur save radau.

 

Štai paskutinis mano traukinys

Jau bėgiais nustukseno

Palengva, lyg laukdamas manęs...

Dabar jau viena

Aš stoviu perone

Lyg laukdama praeities,

Su džiaugsmu ją pasitikčiau išties.

 

Palyginu saukės tekėjimą

Su  savo vaikyste,

Kai įdienojus ji pakyla,

Man primena jaunystę.

Jeigu arti laidos,

Dar neskubu.

Tačiau apie tai susimąstau nuolatos.

 

Šviesmečiu praskriejo mano gyvenimas...

Dabar lyg sraigė slenku.

Gyvenimo nešulys

Atrodo toks sunkus,

Lyg Sizifo akmuo

Man slegia pečius.