Enrika Runkauskytė
AKMENS ŠIRDIS
Saulės apšviesta
Ramybės uola
Skendi tyloje.
Išvaizda rūsčia
Gąsdina nakčia:
Guli, tartum žmogaus figūra vandenyje,
Paslaptingos ramybės kupina.
Tartum ašaros gailios
Mergaitės jaunos,
Samanos apjuos
Uolos veidą.
Akmuo amžinasis,
Kiek esi matęs?...
Kiek tu girdėjęs?...
Ak, kad prabiltum,
Daug pasakytum,
Žaliom samanom
Ašaros nebirtų.
Kad ir akmuo tu,
Širdį turi,
O toje širdyje
Daug ką slepi.