Enrika Runkauskytė

Enrika Runkauskytė

AKMENS  ŠIRDIS

Saulės apšviesta

Ramybės uola

Skendi tyloje.

Išvaizda rūsčia

Gąsdina nakčia:

Guli, tartum žmogaus figūra vandenyje,

Paslaptingos ramybės kupina.

Tartum ašaros gailios

Mergaitės jaunos,

Samanos apjuos

Uolos veidą.

Akmuo amžinasis,

Kiek esi matęs?...

Kiek tu girdėjęs?...

Ak, kad prabiltum,

Daug pasakytum,

Žaliom samanom

Ašaros nebirtų.

Kad ir akmuo tu,

Širdį turi,

O toje širdyje

Daug ką slepi.

Enrika Runkauskytė

Esu Enrika, 23 m. studentė, mama, savanorė ir pradedančioji pedagogė. Dar besimokydama Naujosios Akmenės gimnazijoje pamilau gimtąjį žodį, jo skambesius ir grožį, todėl pasirinkau kalbų studijas - siekiu įgyti lietuvių filologijos ir ispanų kalbos bakalauro diplomą. Dabar dirbdama mokytoja vaikų darželyje stengiuosi padėti pažinti ir pamilti šią archajišką kalbą ne tik gimtakalbiams lietuviams, bet ir vaikams, kilusiems iš kitų tautų bei kultūrų. O grakštus rimas bene geriausia priemonė šios kelionės pradžiai...