Stasė Niūniavaitė (1923-2002)

1923.01.20 – 2012.07.02

Stasė Niūniavaitė gimė 1923 m. sausio 20 d. Tryškių valsčiaus Maldenių kaime (dabar Telšių rajonas, šiandien šio kaimo jau nebėra). Mokėsi Degimų pradžios mokykloje, vėliau Viekšnių progimnazijoje.

1939 metais pradėjo lankyti Telšių gimnazijos penktąją klasę. Gimnazijoje veikė literatų kuopa, į kurios veiklą įsijungė ir Stasė Niūniavaitė. Ji rašė, skaitė savo ir kitų poetų eiles. Kartu su Žemaičių rašytojais Butkų Juze, Pauliumi Geniu, Stasiu Santvaru, Adolfu Sprindžiu, Marija Rastauskiene, Vytautu Mačerniu važinėjo po Lietuvą, rengė susitikimus su skaitytojais. Ši draugystė su Žemaičių rašytojų sambūriu tęsėsi ir vokiečių okupacijos metais. Tuo laiku žinomi Lietuvoje rašytojai Stasę laikė savu žmogumi. Jaunai gimnazistei jie buvo dievaičiai, ji gaudyte gaudydavo jų žodžius. Tie metai Stasei Niūniavaitei buvo kūrybinio pakilimo metai. Jos eilėraščius spausdino „Žemaičių žemė“, „Mokslo dienos“, „Ateities spinduliai“, „Naujoji Lietuva“ ir kiti leidiniai.

1942 metais baigė gimnaziją ir įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros. Uždarius universitetą, dirbo Studijų biuro korektore. Artėjant frontui grįžo į gimtinę.

1944 metų rudenį ją globojęs Butkų Juzė pakvietė į Telšius, į organizuojamą Žemaičių dramos teatrą.

1945 m. rudenį ji sugrįžo į Vilnių ir mokėsi Universitete. Klausė V. Mykolaičio – Putino, B. Sruogos, A. Miškinio, P. Juodelės ir kitų puikių dėstytojų paskaitų. Stasė Niūniavaitė vėl įsijungė į rašytojų ir poetų būrį. Ji kūrė ir skaitė savo eiles kartu su E. Mieželaičiu, V. Mozuriūnu, K. Kubilinsku. (V. Balsevičiūtės knygoje „Vytautas Mačernis ir jo karta“ (Vilnius 2001) nagrinėjami ir Stasės Niūniavaitės eilėraščiai). 1946 – ųjų pavasarį savo kūrybos sąsiuvinius atidavusi įvertinti žinomiems lietuvių protams, taip laukė literatūrinio vakaro pas Balį Sruogą, bet buvo suimta.

Ir kalėjimuose ji rašė eilėraščius, tačiau, jos nuomone, tai, ką ji rašė jau nebuvo poezija.

Iš lagerio Stasė grįžo 1954 m. Kalėdoms. Kiek pailsėjusi, 1955 m. pradžioje ėmė dirbti Šiaulių dramos teatre. Po metų vėl grįžo į Akmenę. Jai teko net abitūros egzaminus perlaikyti, nes mokslas vokiečių okupacijos metais nebuvo įskaitomas. Akmenėje Stasė ėmė dirbti kultūros namų direktore. Subūrė teatrą, pastatė J. Baltušio „Anksti rytelį“, Žemaitės „Tris mylimas“.

1958 m. Stasė Niūniavaitė pradėjo dirbti režisiere Naujosios Akmenės cementininkų kultūros namuose (vėliau rūmuose) Dirbo ir neakivaizdžiai studijavo Vilniaus universitete.

1972 m. cementininkų kultūros rūmų teatro kolektyvui buvo suteiktas liaudies teatro vardas.

Stasės žodžiai – „Nesigėdijau prisipažinti – mėgstu glaustis prie žmonių, kurie mane nušviečia savo širdies šiluma, intelekto versmėms“. Režisierei būdavo šventė, kai į Naująją Akmenę atvykdavo rašytojai, poetai.

Stasė neužsisklendė namuose ir palikusi teatro kolektyvą. Nors ir netapo poete, ji nemetė rašyti. Jos eilėraščius, dienoraščių fragmentus, prisiminimus apie susitikimus su lietuvių menininkais spausdino rajono laikraštis „Vienybė“, kiti leidiniai.

Kol kas komentarų nėra

Komentuoti

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Web puslapių adresai ir el. pašto adresai automatiškai tampa nuorodomis.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai