Liucija Strelčiūnaitė- Jagielienė

Liucija Strelčiūnaitė-Jagielienė

Gimiau gražiame šiaurės Lietuvos Joniškėlio miestelyje 1955 metais vasario 28dieną. Kai man sukako penkeri, šviesios atminties tėvelis Vincentas Strelčiūnas buvo paskirtas vyriausiu finansininku  į Mažeikių miesto mokesčių inspekciją. Mamai, dirbusiai Joniškėlio apylinkės sekretore, teko keisti darbą ir vykti paskui vyrą. 1964 metais gimė brolis Algis, o1968 metais, dabar jau šviesios atminties,  brolis Arvydas. Mokslo pradmenis įgijau Mažeikių aštuonmetėje mokykloje. 1973 metais baigiau Mažeikių II vidurinę mokyklą, Tų pačių metų rudenį pradėjau dirbti Akmenęs rajono Kairiškių vidurinėje mokykloje. Vaikus mokiau gimtosios kalbos, kartu studijavau Vilniaus pedagoginiame institute. Po metų panaikinus Kairiškių vidurinę, buvau paskirta Tučių aštuonmetės mokyklos mokytoja, o nuo 1986 metų iškėlus mokyklą į Kapėnų gyvenvietę visus likusius darbo metus  išdirbau iki pat uždarymo[ 2013m.] Kapėnų pagrindinėje mokykloje.1975 metais ištekėjau. Vyras Stasys Mažeikių miškų urėdijos Kapėnų girininkijos girininko pavaduotojas, 1987 metais baigiau Šiaulių pedagoginį institutą ir įgijau pradinių klasių mokytojos specialybę. 1996 metais buvo suteikta vyr. Mokytojos kategorija, o 2003 metais  Mokytojo- metodininko kategorija. Kiekvienas savyje turime svajonę, kuri priklauso tik tau pačiam. Ta svajonė ateina iš motinos gamtos: iš žaliuojančio miško, žydinčios pievos, žibančio rasos lašelio, pilko lauko akmenėlio, palinkusio gėlės žiedelio, iš netikėtai pražydusios šakelės... ir šalia esančio artimo žmogaus. Svajonė tampa ieškojimu ir išskleidžia sparnus. Jai jau per mažas vien tik tavo širdies kampelis. Ir tada pradedi ieškoti to kito kranto...Tai mane palaikanti gyvenimo filosofija. Kitaip sakant amžinas ieškojimas, tobulėjimas ir pastovumas nuo pradžios iki pabaigos. Gal todėl savo 40 pedagoginio darbo metų atidaviau  Kapėnų , Tučių, Stočkų, Degimų ir aplinkinių kaimų vaikams ir jų tėvams. Įrodžiau  sau ir visiems pesimistams kaimo atžvilgiu, kad nedidelių kaimų vaikai gali tapti ir labai gerais skaitovais, matematikais, gamtininkais, dailininkais ne tik savo rajone, bet ir respublikoje. Vaikus  mokiau floristikos meno, dalyvavome daugybėje  dailės ir floristikos, gamtosaugos, literatų  parodų ir konkursų , ne  kartą tapome nugalėtojais ir prizininkais.   Mokytojas visą gyvenimą , norėdamas pralenkti savo mokinius, turi nuolat tobulėti, todėl teko  lankyti ir baigti apie 100 įvairiausių ilgalaikių ir trumpalaikių kursų; kompetencijos, anglų kalbos, gamtamokslinio ugdymo, kompiuterinių technologijų, kūrybiškumo, vadybos ir dešimtys kitų. Dar besimokant Mažeikių II-oje vidurinėje mokykloje,   mūsų mylimiausia lietuvių kalbos mokytojaVaidilutė Barvydienė pakvietė dalyvauti literatų būrelio veikloje. Šviesaus atminimo mokytojos dėka  tapau rajoninio rašinių konkurso nugalėtoja, sėkmingai pasirodžiau respublikiniame konkurse. Kad pasirinkau mokytojos profesiją, domiuosi literatūra, kuriu ir rašau, esu dėkinga  gerbiamai mokytojai ir dar dideliam būriui nuostabių mokytojų;  pirmajai mokytojai Zentai Lucienei, Aldonai Motiekaitienei, Lidai Svobutienei, Zitai Dapšienei , šviesios atminties Daliutai Domarkienei, Juozui Domarkui, Aldonai Strumickienei ,Juozui Kukštui, gerbiamam direktoriui Pranui Barvydui, ir dar vienai mokytojai, savo tetai Veronikai Strelčiūnaitei, kuri  ilgus dešimtmečius matematikos mokė Palangos miesto vaikus. Mano kūrybą skatino ir palaikė Akmenės rajono ,,Vienybės“ laikraščio redaktorius L.Rozga. Daugiau  kaip dešimt metų buvau  šio laikraščio neatatinė  korespondentė. Vėliau aktyviai  bendradarbiavau su laikraščio ,,Būdas žemaičių leidybine grupe.  Iki 2003 metų priklausiau Kaimo rašytojų sąjungai. Dalyvavau   Lietuvos Nepriklausomos rašytojų sąjungos veikloje. Pablogėjus sveikatai, teko veiklos apimtį mažinti. Mano kūryba  buvo spausdinamą „Vienybės‘‘, ‘‘Ūkininko“, ‚“Šeimininkės“ laikraščiuose ir žurnaluose, Akmenės ir Mažeikių rajono literatūriniuose almanachuose, rinktinėse: „ Ten, sidabro vingyje‘‘ , ‚Oda“, Minčių žolynai‘‘, ,,Spindulys nemiega‘‘,, Ant vėjo sparnų“, ,,Žiedlapių lietus‘‘, Žodžiai sau ir tau‘‘, ,,Prisijaukinę mūzą‘‘, ,,Su gervėm dainuoju rudenį‘‘, ,,Kalbėk širdies balsu‘‘ ir kt. Pirmoji knyga „Gyvenimas kitame krante“ kartu su anotacine knygute „Kito kranto beieškant‘‘ išleista 2009 metais, antroji „Nuo rugsėjų saulės iki paskutinio skambučio“ -2010 metais.2018 metais išleidau  bandomąją pedagoginę prozą,, Tas baltas gerumas...‘‘ ir ,,Poetas ir Volungėlė‘‘- kurioje surinkau menininko Broniaus Mačernio eiles ir parašiau anotacijas šiai knygai. Šių metų gegužę – atsiminimų knygą ,,Vakaro laiškai mylimam žmogui‘‘. Skirta mano vyro, žymaus miškininko atminimui. Keletą metų priklausiau    literatų sambūriui  „Vinkšnelė“.  Viekšnių krašto menininkų klubams  „Spalvarnis“, „Iš širdies‘‘ , Mažeikių  literatų samburiui „AURA“, Šiaulių apskrities literatų klubui, o nuo 2018 metų Mažeikių menų studijai ,,Erdvės‘‘  ir Klaipėdos krašto Menų asociacijai ,, Trys mūzos blyksniai ‘‘. Dabar veiklą renkuosi pagal sveikatos galimybes. Aktyviai dalyvauju Kapėnų bendruomenės renginiuose ir veikloje, rašau scenarijus, dainų tekstus,  sveikinimus, kuriu proginius atvirukus, vedu šventes, draugų ir giminių jubiliejus. Aišku, kad kurti skatina ir  pomėgiai skaitomoms knygoms, kelionėms [aplankytos 32 Europos šalys], meninei fotografijai- dalyvauta daugelyje konkursų gamtos tema, kur ne kartą tapau nugalėtoja ir prizininke. Fotoaparatas man, kaip lūpų pieštukas, kasdieną rankinėje. Dar yra didžiulis potraukis  floristikai, gėlėms, ypač jurginams, kuriuos pati auginu,  ir draugams, kurių turiu  tikrai labai daug. Vieniems esu kaip mama, kitiems kaip sesė, dar kitiems kaip patikima draugė, klausytoja ar patarėja. Jau daugiau kaip 40 metų gyvenu gražioje  vietoje prie Trimėsėdžio upelio Tučių kaime, Viekšnių seniūnijoje. Nuostabi gamta, gražūs saulėtekiai ir saulėlydžiai, paukščių čiulbėjimas, pamiškių spalvos pagal metų laikus skatina kurti ir rašyti. O rudenį visą laisvą laiką atiduodu dar vienam pomėgiui- grybavimui. Bet labiausiai džiugina tai , kad esu reikalinga savo šeimai: vyrui Stasiui, vaikams Gitai, Gabrielei, Gerardui, mylimiems anūkėliams Rugilei, Augustei, Karoliui,Barborai, mylimai mamai ir močiutei Eufemijai, brolio Algio šeimai, krikšto dukrai Neringai ir visiems, kurie dažnai būna šalia manęs. Deja, 2016 metų balandžio 9 dieną,netekau artimiausio ir brangiausio žmogaus vyro Stasio Jagielos, žymaus Mažeikių ir Viekšnių krašto miškininko. Likusią skaudžią tuštumą gali užpildyti tik kūryba, poezija, meninis žodis , brangiausi žmonės ir draugai.

                                                   

 

Kol kas komentarų nėra

Komentuoti

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Web puslapių adresai ir el. pašto adresai automatiškai tampa nuorodomis.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai